Filmas: "Edeno sodas"

Sveiki,

Prisipažinsiu, kad buvo metas, kada tikrai labai simpatizavau Algimanto Puipos  režisūros darbams, ypač, kai jis ėmėsi Jurgos Ivanauskaitės kūrinių ekranizavimo. Labai ilgai atidėliojau naujausio jo darbo „Edeno sodas“ (2015) peržiūrą, bet galiausiai vėl panorau kažko lietuviško ir kažko puipiško...

Filmas nufilmuotas jau atpažįstama A. Puipos būdu – lėtai pasakojant istoriją, pritraukiant kai kada pirmą planą, judant elegantiškai ir kuriant interjeru grįstą atmosferą, bet šįkart niekas nesuveikė. Filmas nuo pat pirmųjų minučių sunkiai traukia, atrodo be atmosferos ir labai prėskas. Nupušusių senolių pensionatas, kuriame slaugių popinami turtuoliai, atbaidė savo neaktualumu ne tik jaunam žmogui, bet tikriausiai ir vyresnio amžiaus žiūrovams – kiek senolių gyvena prabangiame pensionate ir „kabina“ egzotiškas slauges? Jau geriau apie šimtus tūkstančių senolių, kurie skendi socialiniame dugne... Filmas galėjo sudominti savo filosofija, senoviniu proto ir patirties grožiu, bet per pusantros valandos pabiro į pensionišką novelių rinkinį ir viena šikna bandoma atsisėsti ant kelių kėdžių t. y. istorijų, todėl trūko susitelkimo, paprasčiausios aistros ir viskas iš esmės atrodė pigiai, kad net priminė situacijų koliažą.

Bene labiausiai erzino itališkos kalbos intarpai, naujosios slaugės darbas pensionate, bandant kompensuoti vyro netektį, kurios skausmas ir depresija tiesiog absoliučiai nejaudino, nes nebuvo perteikta. Daugelis scenų tiesiog pauzuoja ir dūsta norėdamos, bet neįstengdamos išgauti filosofinį įspūdį. Humoras nejuokingas, situacijos nepaveikios sukelti refleksijos ir nėra į ką žiūrėti, nebent į nuobodžiai sėdinčius senosios kartos kino aktorius, kurie tikriausiai vien iš pagarbos sutiko dalyvauti šiame kino projekte. Manau, „Edeno sodas“ absoliutus Algimanto Puipos saulėlydis.

Mano įvertinimas: 4/10

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Kazys Binkis "Moderniškas pavasaris" (pjesės "Atžalynas" apžvalga)

Kazys Binkis. „Moderniškas pavasaris“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011. – 392 p.

Tekste išskirtinai apžvelgiama tik pjesė „Atžalynas“.

Sveiki,

Tikriausiai daugelis prisimena Kazio Binkio (1983-1942) pjesę Atžalyną iš mokyklinių laikų, o kai kurie esate bandę pastatyti ar net matę profesionalaus teatro pastatymą. Buvo metas, kada Atžalynas pasirodė atgyvenęs ir šioji drama tapo nustumta į antrąjį planą, jos niekas nebestatė, niekas apie ją pernelyg nekalbėjo, nes dramaturgija ėjo ir nuėjo kur kas sudėtingesniais keliais. Kaip šiandien atrodo Atžalynas Lietuvos moralinio auklėjimo kontekste ir ką vaikas, skaitydamas šią pjesę, kurioje pilna šnekamosios kalbos ir jau nebevertojamų žodžių su neaiškiomis prasmėmis, visgi turėtų suprasti?

Atžalynas puikiai tiko sužydėjusioje Tarpukario Lietuvoje, kai intelektualusis luomas jau buvo subrendęs, kad duotų literatūrinių vaisių. K. Binkio drama parašyta 1937 metais kaip tik papuolė į tų vaisių aruodą ir neliko nepastebėta. Aiškaus moralinio turinio pjesę su ryškiais socialiniais kontekstais šiandienos jaunajam skaitytojui gali atrodyti truputį, jų kalbos kodu sakant, „ne apie mūsų laikus“.

Pagrindinis veikėjas – jaunas gimnazistas Petras Keraitis apsigyvena pas dėdę ir jo žmoną Keraitienę, kurie iškart imasi perauklėti kaimietišką Petro Keraičio būdą. Ypač Keraitienė, kuri imasi diegti ( pseudo aristokratiškojo luomo etiketo taisyklių, pamiršdama moralines vertybės. Savaime suprantama, nes pati moteris gyveno tik dėl akių, buvo pripažinta moterų klubo nore, turėjo žodį ir gerą vardą, nes mokėjo laviruoti tarp moteriškų paskalų ir elgtis atitinkamai, tačiau jai nepažintos tauriosios žmogaus savybės: sąžiningumas, paslaugumas, pagalba nuskriaustam ir galiausiai stokojama pačios meilės.

Petras Keraitis iš pradžių bando įtikti poniai, todėl pjesės pradžioje susidaro išties idiliškas vaizdelis: Keraičiai priėmė iš geros širdies sūnėną ir pavers jo gyvenimą geresniu. Bet pjesėje įvyksta lemtingas nutikimas, kuris atskleidžia esant Petrą ne iš kelmo spirtą ir turintį tvirtą moralinį palikimą iš tėvo, kurio šimtą litų (anuomet dideli pinigai) panaudojo kaip visuomenės auklėjimo priemonę. Prisiėmęs už visą klasę kaltę, (neva pavogęs savo auklėtojo portfelio šimtinę), jis stoiškai atlaiko išmetimą iš gimnazijos, giminaičių nusigręžimą ir pradeda dirbti kriaučiumi.

Mokytojo šimtinė, pasirodo, užkrito kadaise už palto pamušalo ir juos atradęs iš esmės sugrąžina Petrui garbę ir visi pastoraline nuotaika pasileidžia į Gegužinės šokius, kuriuose išaiškėja Keraitienės dvilypumas – ji vėl prisiima atsakomybę už auklėjimą ir nori nepelnytų laurų už savo kantrybę prieš miestelio ponias. Kas  tada nutinka? Kazys Binkis dar karta meta  jau išmėgintą Petro Keraičio tiesios moralės kortą ir sūnėnas lieka abejingas tetai, pasirinkdamas jį priglaudusiam kur kas mažesnį socialinį statusą turintį siuvėją Žiogą.

Pjesės pabaiga kaip vienas nesibaigiantis pokylis, kurio metu išaukštinama pavyzdinė Petro dorovė – ne poniškose manierose ir ne pasiturinčioje šeimoje esti gerovė, bet dažnai pas paprastą ir nuoširdų atsidavusį žmogelį. Skaitant iš šių dienų perspektyvos truputį juokinga ir dirbtina – didvyris už tai, kad prisiėmė ne savo kaltę? Tikrai? Visi gimnazistai ir Direktorius vaikiną nešioja ant rankų? Akivaizdu, kad K. Binkis arba šiek tiek persūdė, arba įsivaizdavo teatro scenoje jau teisingumo  euforijoje paskendusią idilinę sceną, kuri su realybe nebeturi nieko bendro.

Kaip dabarties jaunas skaitytojas, skaitantis pjesę, turėtų visa tai įsivaizduoti? Nors moralas gana gražus ir pamokantis, tačiau nė vienas „sveiko proto“ mokinys neprisiims dėl visos klasės kaltės, retesniais atvejais už labai gerą draugą – galbūt, bet išmestas iš mokyklos ir netekęs visuomenės ir globėjų malonės? Tokia kaina rodo truputį iškreiptą pasaulėžiūrą ir Petro Keraičio poelgis, kuris įvardijamas kaip  „didvyris“, nemažai kelia jaunajam skaitytojų klausymų, nes kiekvienas iš jų stato save į Petro vietą ir nė vienas nėra gyvai matęs panašaus gyvo poelgio mokykloje. Kažin, ar jaunasis skaitytojas pajėgus be suaugusiojo įsikišimo suvokti, kad pjesė visomis prasmėmis yra dirbtinis konstruktas auklėti ir tik itin talentingas režisierius galbūt galėtų jautriai perteikti žiūrovui ne dirbtiną Petro poelgį, tačiau pati K. Binkio dramos buitiška kalba verčia abejoti pjesės įtaiga.

Žinoma, šiandien kūrinys mokyklinėje programoje labiau tinkamas analizuoti ne paties P. Keraičio poelgį, bet kartu su mokiniais svarstyti: kas šioje pjesėje jiems pasirodė „normalu“, leisti jiems sava galva pagrįsti teiginius, diskutuoti, kam autoriui, atsižvelgiant į laikmetį, reikėjo šią pjesę „pakylėti“ ir padaryti iš išties neblogos ir jautrios istorijos pernelyg aiškiai „sukramtytą“ moralinių jėgų ir paveikslų karkasinį judėjimą. Žinoma, nereikia pamiršti ir lietuviškos dramaturgijos evoliucijos ir kad mes žvelgiame į Atžalyną jau iš kitų atžalų perspektyvos.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lapkričio 14 d. - Jurgos Ivanauskaitės diena, kuri buvo ne tik kalendoriuje

Sveiki,

Lapkričio 14 diena paženklinta vienos fenomenaliausių Lietuvos rašytojų gimimo dienos data – Jurgos Ivanauskaitės. Gimusi po aistringu skorpiono ženklu. Pamenu, debiutinėje jos knygoje  „Pakalnučių metai“ (1985) yra tokia novelė, kurioje pagrindinis herojus atsikelia ryte ir žiūri, kad kalendoriuje atsirado diena, kuri realiai neegzistuoja, novelė vadinasi „Diena, kurios nebuvo“...

Tačiau lapkričio 14 diena  yra ir šiandien ant mano stalo iš knygos stirtų guli būtent ne knygos, kurios labiausiai mane paveikė, bet „Pakalnučių metai“, kurią perskaičiau... eeee... prieš gal dvylika metų. Dar buvau mokinys, klasiokės namuose, kiaurą naktį iš nosies bėgo kraujas, anksti auštant, kai visi dar miegojo, slapta pradėjau, nes buvau apsvaigintas „rimtųjų“ rašytojos kūrinių.

Šiemet, vasario 17 d. jau dešimt metų, kai autorė mirusi. Jos knygos vis dar skaitomos.

Šiandien kirbėjo vėl perskaityti „Pakalnučių metus“, bet praverčiau ir aprimau. Dar ne laikas. Dar tegu Jurga ilsisi mano knygos lentynose ir kažkaip net baugu, kad po šitiek paveikios literatūros, jos raštai dar švyti kaip kasmet uždarytas ir spalvą keičiantis vynas. Švyti iš mano patirtinės skaitytojo praeities.

 Jurga Ivanauskaitė "Pakalnučių metai".

Jurgos Ivanauskaitės knygos iš mano bibliotekos.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Juan Gabriel Vásquez "Taip skamba krintantys"

Juan Gabriel Vasquez. „Taip skamba krintantys“ – Vilnius: Vaga, 2016. – 256 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Ne visiems patinka šiuolaikinė Lotynų Amerikos literatūra, nors jos neturime tiek išverstos, kad galėtume daryti reikšmingus palyginimus, tarkime, su verstine skandinavų literatūra. Šįkart sumaniau su literatūra „pažaisti pokerį“ ir pasirinkau vieno reikšmingiausio kolumbiečių rašytojo Juan Gabriel Vasquez romaną Taip skamba krintantys (ispan. El ruido de las cosas al caer), kurį autorius rašė 2008-2010 metais, kai Kolumbija buvo jau gerokai atsitiesusi po narkotikų karų ir narkotikų barono Pablo Escobaro įvarytos baimės, kas iš esmės tampa vienu iš kertinių akmenų šiam truputį neįprastu pavadinimu romane.

Vertėjas ir literatūros apžvalgininkas Marius Burokas labai džiaugėsi, kad šis romanas pasirodė lietuvių kalba, nes, rodos, po Gabriel G. Marquez literatūra iš Pietų Amerikos vos pulsavo. Apie ką gali rašyti šiuolaikinis autorius iš Kolumbijos? Žinoma, apie tai, ką skauda sopulingai nukamuotoje Kolumbijoje. Iš esmės romanas daugiabriaunis ir autorius apjungia savo meilės istorijoje savo šalies istorinius įvykius, įpina detektyvinių ir net poezijos elementų, kurių visuma padėjo išgauti gana sodrią, novatoriškai balansuojančią istoriją tarp populiariosios ir intelektualiosios grožinės literatūros.

Pirmajame plane pasakoja protagonisto Antonijaus istorija, kuris veda besilaukiančią Aurą, tačiau, rodos, pasąmonėje yra kažkur įstrigęs ir pasilikęs kitame laikmetyje, tarsi abejingas savo paties gyvenimui. Kur nuneša Antonijaus sąmonės srautas? Ogi į jo vaikystę, kuri prabėgo siaučiant narkotikų karams, kai žmonės viešojoje erdvėje jautėsi nesaugiai ir nuolat gyveno baimėje, jaudindamiesi dėl savo ir artimųjų gyvybių. Tokioje terpėje užaugęs Antonijus yra dvasiškai amžiams suluošintas žmogus, per kurio biografiją papasakojama ištisa Bogotos gyventojų kartų stigmatizuota istorija. Nepaprastai įdomiai autorius išreiškia kolumbiečių mentalitetą, pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą kitų Lotynų Amerikos šalių ir galiausiai viso pasaulio kontekste, kai mes, lietuviai, visą Pietų Amerikos kontinentą daugelis regime daugiau ar mažiau kaip vientisą kultūrinį regioną. Nori nenori romanas lietuviui skaitytojui tampa edukacine kelione po kolumbiečių viduriniosios kartos patirtis tiek dvasine, tiek istorine, tiek geografine prasmėmis.

Rašytojas Juan Gabriel Vasquez.

Kita pasakojimo linija yra Antonijaus pastangos tirti gatvėje sušaudyto pažįstamojo Rikardo gyvenimo istoriją, kuri tampa jo paties apmąstymu raktu į tą laikmetį, kuris suformavo Antonijų kaip asmenybę. Keliaudamas pas Rikardo dukrą Mają, pasakojimas ima maišytis su mirusio Rikardo asmenine istorija septintajame dešimtmetyje. Dvi lygiagrečios istorijos gana panašios, paįvairintos politinių Kolumbijos peripetijų ir aviacijos istorijos. Šalia eina viena ryškiausių romano meninių priemonių – poetinis metaforinis kryčio žemyn elementas, kuris kaip Mažajame prince, taip ir šiame romane reiškia esmines gyvenimo permainas, bet dažniausiai byrančio ir nykstančio vienišo gyvenimo pabaigą. Antonijus nešiojasi juostelę iš per katastrofą išlikusios juodosios dėžės, kurioje skamba pilotų pokalbis prieš katastrofą – taigi mirusiųjų pašnekesiai pinasi su Antonijaus pokalbiais ir autorius išgauną ritmingą kažin kokį sunkiai žodžiais nusakomą kryčio skambesį, metafizinį sakralų veikėjų būvį laikmetyje, savo atmintyje, dabartyje ir žlugusiose dėl savo tautos istorinių įvykių viltyse. Prisipažinsiu, šis eilėraščių ištraukų tiek ritmui, tiek prasmei nusakyti panaudojimas proziniame tekste labai sužavėjo.

Maja ir Antonijus aplanko istorinį zoologijos sodą, kurį buvo įkūręs P. Escobaras, iš kurio, beje, pabėgo hipopotamas (dar viena knygos metafora, simbolis), kuris galbūt galėtų reikšti ilgai baimėje gyventą kolumbiečių dvasią, kuri ištrūkusi į laisvę nebegali pritapti, kaip ir kolumbietis po Pablo Escobaro laikotarpio nebegali atsikratyti „sukauptų“ stigmų.

Rodos, Antonijaus meilės ir aklavietės istorija gana banali, tačiau J. G. Vasquez literatūrinio talento dėka sugeba visa tai padaryti tautos likimo ir žmogaus vienatvės apmąstymo pasakojimu. Bene labiausiai šioje istorijoje jaudino paskutinis romano sakinys, kuris užpildė metafizinę ir egzistencinę istorijos duobę, privesdamas skaitytoją panirti į melancholiją: „Ar stengčiausi ją įtikinti, įrodyti, kad kartu mes geriau apsigintume nuo pasaulio blogio, kad pasaulis yra pernelyg pavojinga vieta vaikščioti po vieną, be ko nors, kas lauktų mūsų namuose, kas rūpintųsi, kai negrįžtame, ir kas galėtų eiti mūsų ieškoti? (p. 251)“.

Taip skamba krintantys yra poetizuotas dvasinis labirintas, kuriame esti teksto prasmių gylis, istorija,  poetika ir populiariosios literatūros siužetinių linijų. Smagu, kad vertėja Aistė Kučinskienė gana kruopščiai perteikė tekstą, išnašose paaiškindama menkai arba visai nežinomas istorines asmenybes ar situacijas. Iš esmės man pasirodė stipriausios vietos romane pradžia ir pabaiga, kadangi autorius kėlė sakralumo filosofinę jėgą, kuri padėjo sutvirtinti šiaip jau truputį pradėjusią migdyti Rikardo ir Elenos meilės istoriją. Tačiau Taip skamba krintantys svarbiausia gi yra ne tos meilės istorijos, kurių, rodos, romane yra nemažai, bet tos išmoningai nutylėtos kryčio žemyn garse paiktos vienatvės istorijos. Gera knyga, ką ir bepridursi.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Sam Smith - "I'm Not The Only One" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Britų atlikėjas Sam Smith šiuo metu išgyvena vieną keisčiausių transformacijų ir tai tikriausiai jaučiasi visoje jo muzikoje ir dvasioje. Po pirmojo debiutinio albumo milžiniškos sėkmės, dėl kurios buvo nominuotas net šešiems „Grammy“, pasiekė beveik Adele sėkmės lygį, kitąmet jau pristatys antrąjį solo albumą. Kovojęs su antsvoriu, prisipažino esąs homoseksualus, jis vėl grįžo į sceną fiziškai ir dvasiškai pasikeitęs. Ką jis pasiūlys savo klausytojams?

Visgi norėčiau grįžti prie jo ankstesnio albumo „Lonely Hour“, iš kurio kol kas man labiausiai patinkanti daina yra „I‘m not The Oly One“ (2014) – pianino stiliaus baladė, kuri kabina savo emocionaliu vokalu ir ritmiška muzika. Iš esmės į šią baladę sueina ne tik pianinas, būgnai, bet ir bažnytinės muzikos elementai, kas padeda sukurti aksominį ir jaukų muzikinį foną. Nesu kažin koks didelis Sam Smith gerbėjas, bet šį kūrinį iškart pastebėjau ir pamėgau.

Daina taip pat viena sėkmingiausių atlikėjo karjeroje. YuoTube kanele tuoj pasieks milijardinę peržiūros kartelę, o pagal pardavimus šio singlo vien JAV parduota per 5 milijonus – penkiskart platininis singlas. Platininiu tapo tokiose šalyse kaip Švedija, Danija, Kanada ir kt. Vien Pietų Korėjoje jo parduota per 2 milijonus kopijų. Billboard hot reitinge jis pasiekė 5 vietą. Iš esmės muzikos kritikai dainą gyrė dėl tų pačių priežasčių, dėl ko ji man ir patinka. Dalijuosi:

Žodžiai / Lyrics

"I'm Not The Only One"

You and me, we made a vow
For better or for worse
I can't believe you let me down
But the proof's in the way it hurts

For months on end I've had my doubts
Denying every tear
I wish this would be over now
But I know that I still need you here

[Chorus:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think I've known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

You've been so unavailable
Now sadly I know why
Your heart is unobtainable
Even though Lord knows you kept mine

[Chorus:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think I've known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

I have loved you for many years
Maybe I am just not enough
You've made me realize my deepest fear
By lying and tearing us up

[Chorus x2:]
You say I'm crazy
'Cause you don't think Ive known what you've done
But when you call me baby
I know I'm not the only one

I know I'm not the only one
I know I'm not the only one
And I know
And I know
And I know
And I know
And I know
And I don't know
I know I'm not the only one

Jūsų Maištinga Siela