Šios dienos nuotrauka: Vladimir Putin ir Volodymir Zelencky memas pagal Mikelandželo freską

 

Sveiki,

Jau kuris laikas nepolitizuoju, bet šįkart nesusilaikiau, nes juk juokinga. Maži vyro lytiniai organai ir didelė galia kontrastu tapo, sakyčiau, mūsų Naujais ir Naujausiais laikais. Visais laikais turėti mažą penį gi buvo pagarbos ir vyriškumo simbolis. Nežinau, kas pakeitė mūsų civilizacijos sąmonėje šią nuostatą, tačiau šiuo metu iš internetinio memo (Ukrainos ir Rusijos vadų bei Mikelandželo freskos fragmentų sukaltą memą) matome seksistinį bandymą pažeminti – ką? Putino vyriškumą? Nes drąsa asocijuojasi su lytiniais organais ir kietais kiaušais? Sunku atsakyti.

Manau, kad sumenkinti Putiną, bet tais pačiais šiuolaikinį vyrą žeminančiais (o gal jau nebe taip pornografijos atvirumo amžiuje) elementais yra truputi neturėjimas ką veikti. Pyzdavokimės iš pimpaliukų. Man tokie memai, atleiskite, memų kūrėjai, visada asocijavosi (na, ne visada, kol iki to pribrendau) su negebėjimu niuktelėti į nosį. Kad ir koks fainas visiems dabar atrodytų Šurajevas (o jis toks dažnai ir yra), visgi tos akcijos (kaip ir pas poną Mindedą) yra kažkoks užsuktas nevisavertiškumo kompleksas, kurį dangstome altruistiniu sijonu. Visgi juk ir Trojos kare ne visi buvo uolūs ietininkai, reikėjo, kad kas inicijuotų kasdienes pjautines ir generuotų procesus, nustatytu, kokie anuomet vyriškumo standartai. Kodėl ne mažasis kojų pirštelis, o pimpaliukas? Sunku pasakyti.

Jeigu mano šis įrašas pasirodė antiukrainietiškas, jūs labai klystate, tik noriu pasakyti, kad iš to karo kažkas tikrai dirba savo karmai, todėl raginu ne pimpalą matuoti, o protą ir žodžių rekšmes.

P. S. Bet visgi kare kaip kare, net lytinių organų varžytuvėse, net kai Žalgeris kovodavo su CSKA kreipšinio komanda sovietiniais laikais. Juk visi klykdavo, kai iš pasigėrėjimo galėdavo sutriuškinti apsimetėlius didžiakiaušius. Oksimoronas aiškus.

Jūsų maloningoji Maištinga Siela.

Filmas: "Saulėlydis" / "Napszállta" / "Sunset"

Sveiki,

Žodžiu, nevyniosiu žodžių į vatą ir iškart prisipažinsiu vengrų režisieriui László Nemes meile, nes antrasis jo matytas filmas „Saulėlydis“ (veng. Napszállta) (2018) taip pat mane parbloškė, gal ne taip galingai kaip anuomet jo „Sauliaus sūnus“ (2015), už kurį režisierius pelnė „Oskarą“ bei Didįjį žiuri prizą Kanuose, tačiau vis tiek galingai. Tuoj papasakosiu, kodėl šį režisierių galima laikyti vienu geriausiu Europos režisierių.

Naujausias jo darbas „Saulėlydis“ nieko bendro neturi su senatve ar gyvenimo pabaigos metafora, tai atsisveikinimas su vadinamąja Gražiąja epocha prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, kai, atrodo, Europa klestėjo ir tiek puikių buvo išrasta dalykų, bet su tais dalykais atėjo ir karo siaubas. Istorija mus nukelia į tuo metu klestintį Budapeštą, jau tada vadintą vienu gražiausiu Europos miestu, į kurį atvyksta iš našlaičių namų dvidešimtmetė Iris. Pastaroji tiesiu taikiniu nueina į savo tėvams kažkada priklausiusį skrybėlių saloną įsidarbinti pardavėja. Deja, čionykščiai mena tą lemtingą Iris tėvų gaisrą, per kurį jie ir žuvo. Netrukus Iris suvokia, kad ji čia nepageidaujama ir ją stumia ne tik nuo dabarties, bet ir nuo nutylėtų šeimos paslapčių, kurias ji netikėtai išsiaiškina per kelias neįtikėtinai įtemptas viešnagės paras.

Nepasakosiu viso siužeto, nes jis nepaprastai paprastas, tačiau režisieriaus unikali kino kalba perteikia temas, problemas ir prasmes originaliai, nebanaliai ir visko iki galo neišaiškina, todėl po filmo dar ilgai galvoje dėliojau šio siužeto „iškąstas“ vietas. Visų pirma, į akis krinta nenuoseklūs ir tyčia neišvystyti dialogai, veikėjai kalba tarsi užuominomis, metaforomis, o „plaukianti“ kamera paskui Iris nugarą dažnai perteikia sąmyšį, dažnai neapibendrintas jos istorijos detales. Tiesą sakant, režisierius „nesukramto“ visko ir neatkiša žiūrovui, todėl be galo įdomu sekti veikėjos judesius, mimiką, užsispyrimą, palūžimą ir nežinomumą. Tai labai panašus operatoriaus darbas kaip ir ankstesniame filme „Sauliaus sūnus“, kuriame viskas vaizduojama iš koncentracijos stovyklos vidurių, šnopuojant veikėjui į sprandą. Prieš „Saulėlydį“ vis galvojau, kaip režisierius ir operatorius tą patį triuką padarys su skrybėlėta moterimi? Ir padarė labai gerai! Kiekvienas žingsnis, kameros judesys, taikliai emocijas ir ritmą sustiprinantys garso takeliai sudarė itin gerą ir įtaikų emocinį įspūdį.

Visgi istorija lyginant su „Sauliaus sūnumi“ atrodo šiek tiek chaotiška, gal net pernelyg „iškandžiota“, o dialogai pernelyg utriruoti į abstrakcijas. Gal tai koks besibaigiančios epochos kultūrinis reliktas dėl mandagumo, o gal specialiai utriruota režisieriaus kino kalba perteikti sąmyšį ir netrukus įvyksiančių permainų nuojautą. Man labai patiko kostiumai, ta skrybėlaičių parduotuvė ir nuostabiai pagrindinės aktorės Juli Jakab perteiktos nejaukumo akimirkos veria kinomano akį. Galiausiai paaiškėja, kad po salonais, prabangiais tapetais ir ten besilankančių monarchų ir tai, kas visuotinai atrodo be galo gražu, slepiasi įsikerojęs patriarchalinis smurtas prieš moteris, prostitucija, prekyba žmonėmis ir nuožmi konkurencija. Iš esmės filmas tarsi paaiškino, kodėl toji romantiška ir puiki Gražioji epocha negalėjo būti amžina, nes ji paprasčiausiai butaforinė, jai lemta sugriūti, nes ji tik miražas, po kuriuo slepiasi intrigos ir smurtas. Gurmaniškas filmas gal suveiks ne visiems, bet daugelį, manau, tikrai gali sukrėsti savo juslingumu ir daugiabriauniškumu.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pieniniai dantys" / "Babyteeth"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti režisierės Shannon Murphy režisuotą draminę komediją „Pieniniai dantys“ (angl. Babyteeth) (2019), tačiau pabijojau, kad filmas apie komplikuotus jaunuolių meilės santykius bus kol kas ne man, todėl ilgai atidėliodavau, kol vieną vėsesnę vasaros dieną sumąsčiau, kad laikas vėl prisiminti mokyklinius laikus, paauglystę ir pieninius dantis. Visgi filmas nuo pat pradžių smogė gerąja prasme ir nė iš tolo nepriminė tų infantilių ir kiek nuvalkiotų „Įsimintinas kelias“, „Užrašų knygutė“, „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ bei ištisa serija meilės istorijų apie tai, kaip vienas iš jaunuolių miršta, o kitam belieka kurti laimę iš naujo... Šis filmas, tiesą sakant, ne apie tai.

Istorija pasakoja apie maištingą 16 metų merginą Milą, kuri vieną dieną geležinkelio stotelyje susipažįsta su valkataujančiu ir iš pažiūros agresyviai atrodančiu vyresniu vyruku Moze. Mozė netrunka prisijaukinti Milą, nes jis narkomanas, moka sakyti komplimentus ir priešingai nei Milos bendraamžiai, neskaičiuoja nei kilogramų, nei laikosi kokių nors paaugliams būdingų stereotipų. Netrukus Mila supažindina tėvus su Moze, kuris jiems absoliučiai nepatinka, tačiau nenorėdami įžeisti dukters jausmų, todėl kurį laiką dirbtinai toleruoja dukters išsišokimą. Galiausiai filme labiausiai stebina ne tiek Milos ir Mozės santykių peripetijos, jos, tiesą sakant, primena išrašytas situacijas iš paauglių meilės literatūros, bet kur kas labiau stebina pačių Milos tėvų santykiai, kurie, bent jau man, filme labiausiai kėlė įdomumą.

Milos motina infantili ir nuobodžiaujanti pianistė, kuri saujomis geria slopinančius vaistus, todėl kartais elgiasi neadekvačiai (filme apstu tokių scenų). Ne ką „šaunesnis“ ir psichoterapeutas tėvelis, kuris leidžiasi į veną morfiną bei simpatizuoja jaunai nėščiai kaimynei, nes nebejaučia savo žmonai aistros... Įspūdis toks, jog žiūrėčiau šiuolaikinę Adamsų šeimynėlę ar kokį „Amerikietiškų grožybių“ versiją, nes šioji turtinga šeima turi viską, ko reikia geram gyvenimui, tačiau kiekvienas iš jų gyvena keistame priklausomybių, nusivylimų ir vienatvės vakuume. Kadangi abu tėvai išsilavinę, jie leidžia dukrai klysti, tačiau kur yra toji tikroji riba, kur pasibaigia eksperimentinė laisvė ir prasideda tėvų atsakomybę? Galiausiai sužinome, jog Mila ne šiaip sau nusiskuto plaukus, ji serga nepagydoma liga ir tik laiko klausimas, kada išeis iš šio pasaulio. Narkomanų tėvų įtakos karas su narkomanu Moze, kuris įsitaiso jų pačių namuose, tampa interesų kova: kiek jie gali kaip tėvai leisti Milai gyventi su tuo juo apkerėjusiu valkata, kai jie patys toli gražu nėra tobuli tėvai?

Filmas įdomus tuo, kad čia mažai tirštų kontrastiškų „gerai ir blogai“ spalvų, nėra amžino tokio žanro ir pobūdžio kine kliedėjimo apie amžinus santykius, apie kelionę Anapilin ir laidotuves... Visgi filmas apie netobulą šeimą, sugedusius tėvus ir aikštingą dukrą, kurie visi daro geriausiai, ką gali ir kaip moka, kad tas jų bent iš dalies idilinis gyvenimas būtų saugus, prasmingas ir laimingas. Deja, žiūrint filmą, apima toks jausmas, jog filmas puikus būtent tuo, kad dažniausiai tai frankenšteinų šeimynėlei nepavyksta ir nuolat juos ištinka liapsusai. Filmas keliantis dviprasmiškus jausmus ir pamąstymus apie medicinos pasaulį, šeimos instituciją, apie vaikų ir paauglių auklėjimą, bet gražiausia šiame „Pieniškų dantų“ filme yra tai, kad gyvenimui nėra jokio kito recepto ar šablono už patį gyvenimą, su visais jo dvokiančiais šūdais ir tviskančiais briliantais.  

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Mes visada gyvenime pilyje" / "We Have Always Lived in the Castle"

 Sveiki,

„Ko tikėjausi, tą ir gavau,“ – pagalvojau, kai pasibaigė Stacie Passon režisuota mistinė drama „Mes visada gyvenome pilyje“ (angl. We Have Always Lived in the Castle) (2018). Filmas pastatytas pagal paskutinį garsios gotinių siaubo romano rašytojos Širlės Džekson romaną, pasirodžiusį 1962 metais, o jame pasirodo „Amerikietiškų siaubo istorijos“ serialų žvaigždutė Taissa Farmiga bei Alexandra Daddario.

Istorija pasakoja apie seseris, kurios gyvena provincijos miestelyje ant kalvos prabangiuose rūmuose, primenančiuose pilį. Praėjus nemažai laiko po tėvų mirties, merginos kovoja su miestelėnų baime, nes seserys kaltinamos tėvų nunuodijimu, nes jie visi mirė apsinuodiję arsenu per vakarienę. Vyresnioji sesuo sėkmingai išteisinta, bet po šeiminės traumos seserys gyvena su per stebuklą išgyvenusiu ir kiek dėl to kvaištelėjusiu neįgaliu dėde, o pačios į miestelį stengiasi neiti. Galiausiai sužinome, kad nunuodytasis tėvas nebuvo dukroms tikrasis šventeiva, o ir miestelėnams negailėdavo aštraus žodžio. Galiausiai viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai jas aplankyti nusprendžia pusbrolis Čarlis, kuris dėl pinigų ima sukti pirštą apie vyresniąją Kateriną...

Filmas stengiasi būti gotikinio stiliaus pastatymu, investuojama į niūrią ir didingą dvaro aplinką, jaunosios sesers Merės Keitės keistus magijos triukus (pastaroji paranojiškai sode ir savo slaptavietėje užkasinėja prabangius tėvo paliktus daiktus, manydama, kad jos burtai veikia), bet visgi filmas pernelyg sintetinis. Nežinau, kokio kolorito ir tonacijos buvo pats romanas, tačiau pats filmas dvelkia robotiška beprotybe. Konstancija atrodo bevalė marionetė, dėdė niekus tauzijantis nevisprotis, Čarlis klaikus psichopatas uzurpatorius, o pagrindinė Merė Keitė kaip kokia nevykusi raganaitė Sabrina. Žiūrėdamas filmą, visgi galvojau, kur aš mačiau tuos panašius galios žaidimus ir prisiminiau man anuomet labai patikusį ir įtikusį Park Chan-wooko filmą „Stokeriai“, tik pastarasis buvo gerokai geresnis, o „Mes visada gyvenome pilyje“ jam nė iš tolo neprilygsta.

Visgi filmą žiūrėti įdomu, o toji aštri beprotybė imanti panašėti į „Adamsų šeimynėlės“ prototipą, todėl ima kilti nemažai klausimų. Visgi visumoje iš filmo norėjosi daugiau siužetinių suktybių, tačiau yra kaip yra, filmas pastatytas pagal seną romaną, tad ir kažko itin mindfuckingiško nesitikėkite. Nuliūdino filmo atomazga, visi tie maniakų miestelėnų sunešti valgiai ir nesveikai pakrikusių seserų meilės ryšys atrodo kaip koks štampinis privalomasis happy end‘as, kuris tradiciškai nebepateisina šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių. Vienam karteliui filmas iš serijos „gal ir nieko“.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.6

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Amžinieji" / "Eternals"

Sveiki,

Tikriausiai daug kas laukė Marvel vieno įspūdingiausių kino žadėtų projektų „Amžinieji“ (angl. Eternals) (2021), kurį režisavo „Klajoklių žemės“ režisierė Chloe Zhao. „Amžinieji“ – tai dar vienas Marvel komiksų visatos filmas, kuris pasakoja apie pirmuosius Žemės planetoje nusileidusius dievus prieš 5000 tūkstančius metų, kurie visatos valdovo paliepimu turėjo žmones apsaugoti nuo tuo metu žemėje gyvenančių pabaisų Deviantų, tačiau negalėjo kištis į pačių žmonių evoliucijos klausimus ir jų lėtą technologijų vystymąsi. Filmui panaudotos įvairių kultūrų žinomiausi dievai, kuriuos garsūs Holivudo aktoriai ir perteikė: Angelina Jolie (Thena), Salma Hayek (Ajak), Gemma Chan (Sersi), Richard Madden (Ikaris), Kumail Nanjiani (Kingo), Lia McHugh (Sprite), Brian Tyree Henry (Phastos), Barry Keoghan (Druig) bei daktaro Streindžo kolega Don Lee (Gilgamesh).

Pustrečios valandos filme pagrindinė gėrio ir blogio kova vaizduojama ganėtinai primityviai. Nuo pat pradžių aišku, kad tie Amžinieji jokie amžinieji, o tiesiog mirtingi didvyriai, ilgus šimtmečius slapstęsi po savo sukurtomis Žemėje tapatybėmis. Filmas įsibėgėja gana lėtai, o pasakojimo struktūrą, kurios šiais Marvel laikais norėtųsi kuo įmantresnės ir sudėtingesnės, šįkart, sakyčiau, apsiriboja gana skystokai, pagal visus Marvel komiksų štampus t. y., Amžinieji savo būryje, kad ir kokie atrodytų vienas kitam draugiški, visgi yra slaptų sąjungų, meilės ir pavydo trikampių, kurie galiausiai išaiškėja, kai tenka suremti pečius prieš blogį. Tai klasika, tačiau šiuolaikiniam žiūrovui, pavyzdžiui, man toks naratyvas tampa tiesiog... per paprastas ir primityvus.

Nuo pat pirmųjų kovos epizodų, kada Amžinieji nusileidžia į Žemę, tampa aišku, jog žiūrime nepagerintą ir ne paturbintą pasakojimą, o absoliučiai pagal klasikinius standartus susuktą lėtokų apsukų plokščią istoriją, prisodrintą klaikiai nudėvėtų primityvių dialogų ir netikroviškų, komiškai teatralizuotų vaidybos elementų. Manau, aktoriai čia nieko dėti, tiesiog toks Marvel stilius, kuris metai iš metų kai ką gali nuvilti. Visgi tokiais atvejais einame į tokį filmą dėl nuotykių, aštraus fantastinio siužeto su stebuklingais kompiuteriniais grafikos efektais, tačiau manoji akis tikriausiai jau bus pernelyg nugludinta ir išlepinta tų specialiųjų efektų, nes nieko naujo ar įspūdingo, ko nebūčiau matęs, šiame filme nepamačiau.

Visgi apibendrinant filmą reiktų pasakyti, kad jis drungnas tarpinis Marvel projektas ir toli gražu ne pats geriausias, nes jame stokojami įdomesni siužetiniai vingiai, bandymai individualizuoti kai kuriuos veikėjus tapo tik dar viena Marvel štampų kalve. Kitą vertus suprantu pačią režisierę, nes sukurti neštampinį Marvel filmą būtų spjūvis tikriesiems Marvel žiūrovams, kuriems istorijas daugiau ar mažiau reikia pateikti Marvel filmų klišių rėmuose, nes juk tai... užsakomasis kampanijos filmas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela 

Knyga: Madeline Miller "Achilo giesmė"

Madeline Miller. „Achilo giesmė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 384.

Sveiki, 

Prieš kelerius metus skaitytas amerikiečių rašytojos Madeline Miller (g. 1978) romanas Kirkė paliko nedviprasmišką įdomios antikinės literatūros transformacijos pavyzdį į šiuolaikinę literatūrinę kalbą. Jau tada man daugelis sakė, kad Achilo giesmė (angl. The Song of Achilles) yra geresnis ir dinamiškesnis kūrinys už Kirkę. Turiu abu Achilo giesmės leidimus lietuviškai, bet skaityti teko naujausią, verstą Adonės Mitkevičienės, pastarąjį išleido Baltų lankų leidykla.

Man atrodo, kad kine jau kuris laikas atslūgo statyti antikių mitų pagrindais sukurtus vaidybinius filmus, o štai literatūriškai pertransformuoti ir pateikti savo mitų interpretacijas beletristikoje šiuo metu yra gana madingas reikalas. Pati autorė už Achilo giesmę pelnė Orange Prize For Fiction (dar tai būtų Women‘s Prize for Fiction). Autorė Amerikoje dėsto senąją graikų kalbą ir antikinę literatūrą, kaip pati sako knygos pabaigoje publikuotuose straipsniuose, jai atsigręžti į Homero Iliadą bei Odisėją buvo būdas suprasti antikos kultūrą, o ir dažna tiesa ta, kad mes nebepaskaitome ne tik graikų literatūros, bet sunkiai suvokiame ir šiuolaikinius originalių tekstų vertimus. Aišku, tas noras išversti ir pertransformuoti visiems suprantama kalba gali tapti kiču, netgi labai didele nesėkme, nes lengva suplokštinti, subanalinti, tačiau kalbant apie Achilo giesmę, sakyčiau, autorei labai pagelbėjo pasirinkta nauja pasakojimo perspektyva, visai kitas šios istorijos žiūros kampas.

Kas tik nežino mito apie Achilą ir jo kulną, kai nimfa Tetidė, norėdama padaryti sūnų nemirtingą, suėmusi už kulno, pamirko jį į stebuklingus vandenis, taip jam suteikdama nemirtingumo galią, tačiau kulnas, už kurio ji laikė sūnų, taip ir liko nesušlapęs ir vienintelė pažeidžiama Achilo kūno vieta. Tai žinomiausia šio mito dalis, kuri ganėtinai populiari mūsų šiuolaikinėje kultūroje, tačiau įdomiausia, kad pati autorė šio mito nepanaudoja romane, o strėlė, kuri perveria Achilą, perveria jo krūtinės ląstą, o ne kulną. Nežinau, kodėl autorė nusprendė nežaisti šiuo mitu, tikriausiai reiktų skaityti originalius Homero tekstus ir ten rastume paaiškinimą.

Istorija primena ilgą graudžios meilės laišką. Kai pas mus visuomenė itin susiskaldžiusi LGBTQ klausimais, sakyčiau, šioji literatūra gali kai kam pasirodyti ir atgrasi. Tačiau kalbėti apie antikos mitus, o ypač apie Achilą, tikriausiai neįmanoma neminėti, jog Achilas suvokiamas kaip homoseksualas, mylėjęs vienintelį savo gyvenimo draugą Patroklą. Būtent Patroklo balsu ir pasakojama šioji istorija, kuri prasideda nuo pat vaikystės, kai Patroklas už kilmingojo sūnaus nužudymą ištremiamas į neturtingą kitos karalystės provinciją, kurį valdo Achilo tėvas ir motina Tetidė. Užsimezgusi draugystė netrunka peraugti į rimtesnius seksualinius santykius, tačiau visame tame romantikos burbule vyksta Trojos karo grėsmę žadantys įvykiai – pagrobiama gražiausioji iš gražiausių Helenė. Graikai ima vienytis ir ruošiasi vienam didingiausių karo žygių, kad išvaduotų negrobtąją Helenę ir graikai apgintų savo garbę. Šiaip klasikiniame variante Trojos karo priežastis yra Helenės grožis, tačiau skaitant šį romaną, akivaizdu, kad autorė ryškina patriarchalinį valdžios egoizmą, nes tiek karalius Agamemnonas, tiek Odisėjas bei kiti vyksta kariauti ne tiek dėl Helenės, kiek dėl garbės.

Madeline Miller

Būtent garbė yra didžiausias šių vyrų akstinas veikti, ji taip sudievinama (kaip ir antikinėje literatūroje), jog svarbiau už gyvenimą yra tai, ką apie tave pasakos, kai tavęs nebebus. Šioji kultūros dalis iš dabarties perspektyvos ganėtinai komiška, tačiau, kas sako, kad mūsų vertybės dabartyje nėra yra kokios nors kvailos? Pavyzdžiui, prisipumpuoti lūpas butulino, o į sėdmenis implantuoti silikoninius maišus, kad tave sektų kokiame nors klaikiame instagrame.

Grįžtant prie paties romano, jo kompozicija kaip klasikinio romano – viskas nuoseklu, chronologiška. Nors vyksta Trojos karas, svarbiausių veikėjų trikampis yra Achilas, jo motina deivė Tetidė, kuri nepritaria sūnaus ir Patroklo meilei, nes Patroklas yra kliūtis tapti Achilui legenda. Atrodo, kad net pačiai deivei svarbu, koks bus jo sūnaus likimas ir ką apie jį bylos ainiai, nors graikų dievai kaip niekas kitas nesirūpindavo savo palikuonių likimu. Tvyranti motinos ir Achilo mylimojo įtampa tampa esmine romano pranašystės jungtimi, kuriai galiausiai lemta išsipildyti.

Visgi romane turime ir keliaujantį Odisėją, ir Menelają, ir Agamemnoną bei kitus to laikotarpio karalius, kurių paveikslai anaiptol nėra labai jau tokie pozityviai didvyriški, kaip apdainuoja Homeras. Autorė juos vaizduoja gudrius, į politinę avantiūrą linkusius egoistus, kuriems beveik nesvarbi kitų žmonių gyvybė. Štai karalius Agamemnonas vaizduojamas kaip itin didelis kietakaktis, kuris sėdi palapinėje, kai jo vyrai miršta dėl užnuodyto vandens. Iš vienos pusės antikinis pasaulis ganėtinai primityvus, čia veikia garbingieji ir niekšai, vyrauja geri ir blogi žmonės. Prisiminkime, kad Homeras savo veikėjų beveik neindividualizavo, vaizdavo juos iš nuotolio kaip didvyrius, o M. Miller kurdama Patroklo jausminį pasaulį suteikia intymumo, tam tikros romantikos. Galiausiai ir patys veikėjai nėra tokie statiški, pavyzdžiui, gyvenimo pabaigoje Achilas tampa puikybės, karo pergalės ir keršto apsėstu pusdieviu, kuris nebegirdi ir nebenori girdėti švelniojo Patroklo kalbų, taigi kinta ir Achilo vertybių skalė. O juk sakoma, kad meilėje kaip ir kare, pateisinamos visos priemonės, tačiau atrodo, kad Achilui šis pasikeitimas tampa gyvenimo tragedija.

Man labai patiko šio romano pabaiga, kuri dvelkia tarsi poezija. Nuo žiaurių Trojos karo epizodo pereinama prie švelnios lyrikos apie Patroklo ir Achilo pelenus, apie antikos kultūroje reikšmingas laidojimo tradicijas. Galiausiai mes sužinome, jog Patroklas visą šią istoriją pasakoja ne kam kitam, o būtent savo priešininkei deivei Tetidei, kuri, ilgą laiką knygoje vaizduojama itin žiauri, nuožmi ir negailestinga, padovanoja Patroklui laisvę. Gal dėl tos atstatytos pomirtinės teisybės ir paveikė daugelį skaitytojų, nors galbūt daug kas knygai lipdys LGBTQ propagandos etiketę, bet akivaizdu, jog visų pirma romanas apie antikinės kultūros reliktus ir tai, kas neištrina iš istorijos didvyrio vardo.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai" / "Men"

 

Sveiki,

Pro Lietuvos kino teatrus praūžęs siaubo trileris „Vyrai“ (angl. Men) (2022) sulaukė, kaip ir visame pasaulyje, itin prieštaringų vertinimų, tad nusprendžiau pasižiūrėti ir pasidalyti savo įspūdžiais. Giliamintės analizės nesitikėkite, nes, jeigu patys matėte filmą, suprantate, kad čia tiesaus kelio į vieną prasmę nėra, o tai, be jokios abejonės, yra bent jau neprasto filmo bruožas.

Šiaip istorija dvelkia mažu biudžetu, tačiau kokybės ir įdomumo klausimas yra kitas, nes kino istorijoje turime nemažai daug filmų, kurie sukurti už keliolika tūkstančių dolerių tapo tokie garsūs ir žinomi, kad juos žiūrime metai iš metų. Filmas „Vyrai“ iš tikrųjų pasakoja apie moterį, kuri patyrė itin sunkų išsiskyrimą, kai jos buvęs mylimasis nusižudė jos pačios akivaizdoje, nes ji prisipažino, kad nebegali gyventi santuokoje, nes yra, kaip visi supratome, lesbietė. Gydydamasi sielos žaizdas ji įsinuomoja atokų provincijos dvarą ir ten vienui viena leidžia laiką, sutikdama itin keistus vyrus, kurie primena maniakus, kol galiausiai ją pradeda persekioti nuogalius ir viskas tampa taip tamsu ir nepaaiškinama, kad darosi mažų mažiausiai keista: ar tai moters galvoje, o gal tai narkotikų apsvaigintosios kliedesiai? Kėliau ir kitokių versijų...

Visgi ši siaubo istorija atitinka jau prieš penkerius (o gal ir seniau) užgimusią naują siaubo kino požanrinį siaubo atšaką t. y. suvelti viską taip, kad viskas nebūtų iki galo aišku. Tokiems filmas, kaip, beje, ir šiam, būdinga psichodelinė maišatis, religinių-biblinių simbolikų gausa, mitologija, sumišęs protas, lyčių priešprieša, socialiniai vaidmenys ir tam tikras mindfuck galvosūkis. Tokie filmai kaip „Paveldėtas“, „Saulės kultas“, „Motina“ ir kt. davė peno kurti tokio siaubo žanro kiną. Laiko klausimas, kada jis atsibos ir taps štampinio kino pagrindu kaip, pavyzdžiui, po „Bleiro raganos“ šiuo metu išsikvėpęs kameros naudojimo efektas. Filmas „Vyrai“ visa tai turi. Gilinantis į filmo prasmių ištakos siejasi su LGBTQ ir feministinių prieskonių ištakomis. Čia taip pat veikia uždrausto Rojaus vaisiaus simbolika, proto ir haliucinacijos žaidimai, tad tokie filmai reikalauja ir šiokio tokio išsilavinimo, kad tuos simbolius pamatytume. Tiesą sakant, man tokie filmai kol kas patinka ir aš su malonumu pažiūrėjau „Vyrus“. Belieka pridurti, kad viena įspūdingiausių filmų pabaigų – tam tikrą reinkarnacijos parabolę kartojantys atgimstantys vyrų kūnai, sumišę su krikščionybės ir senovės druidų mitologija padovanoja ganėtinai neblogai atperkantį šlykštoką reginį, nuo kurio, bent jau aš, neatitraukiau akių.

Man suprantama, kodėl šis filmas daug kam nepatiko, nes jis suvelia smegenis į vilnos gniutulą, čia reikia įskaityti simboliką ir prasmes, atsakymai nepateikiami iš anksto ir tai yra gero kino žiūrovų receptorius dirginti triukas, kuriam nesunku pasiduoti.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela