Filmas: "Emilija Perez" / "Emilia Pérez"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau suvokti savo vakarykštės dienos kino patirtį, kai žiūrėjau prancūzų režisieriaus Jacques Audiard naujausią filmą „Emilija Perez“ (ispan. Emilia Pérez) (2024). Mėgstu šį prancūzų režisierių, jis visada sudėtingas, įdomus, giliamintis, tą rodytų ir jo tokie darbai kaip „Rūdys ir kaukai“ (2012), „Dypanas“ (2015), „Broliais Sisteriai“ (2018), „Paryžius, 13-asis rajonas“ (2021), o labiausiai lietuviams žinomas iš kriminalinės juostos „Pranašas“ (2009), ne kartą rodytos per TV. Netgi vertinant ankstesnius režisieriaus darbus su „Emilija Perez“, galiu pasakyti, kad pastarasis, kaip ir kiti, labai skiriasi vienas nuo kito, o šitas ypač.

Kino teatruose filmas Lietuvoje pristatomas labai skambiai, kaip „geriausias Europos filmas 2024“. Ką tik paskelbti „Oskarai“ su įspūdingu kiekiu nominacijų tik patvirtina, kad „Emilija Perez“ neatsitiktinai Lietuvoje pačiu laiku. Visgi, kad ir kaip bežiūrėsi, filmas madingas, nes kine skleidžia lytinės tapatybės klausimus, pastarieji veikia tarptautinį politkorektiškumo susitarimus prestižiniuose apdovanojimuose, todėl homoseksualai, translyčiai ir t. t. matomi ir apdovanojami dažnai vien tam, kad iškeltų kino meną kaip galimybę kovoti su nelygybę. Kita vertus, esu tikrojo ir gerojo kino šalininkas, kuris neturėtų užsiimti politiniais dalykais ir niekam netarnauti, tačiau sutinku iš dalies ir su tuo, kad politikos neveiksmingumas ir lėtas visuomenės požiūris į kitokius progresas yra viso to padarinys, bet tai diskusija be galo, kurią manau, visiškai kitaip reflektuos ateities kartos.

 

Visgi, manau, filmas vertas dėmesio, nes jis jau pirmųjų kadrų sukėlė keistą nesvarumo būseną, tarsi išmušė kaip žiūrovo nusistatymus, nes tikėjausi, kad dainuoti kriminalinio pobūdžio kine nebus taip gerai. Bet buvo. Filmo žanrinė tekstūra unikali, sudėtinga šiandien man asmeniškai atrasti kažką panašaus, nes filmas jungiasi į originalų, nors ir eklektišką, pasakojimą, kuriame smurtas, kriminalas, socialinės bėdos, translytiškumas, motinystės problemos, mafija jungiasi į Lotynų Amerikos soc. gatvių ir biurų burleską manifestą. Galima dejuoti, kiek kine dar galima kalbėti apie LGBTQ+ bendruomenės, bet neatimsi vieno – režisierius tą daro originaliai, hiperbolizuodamas šiaip jau nesuderinamus tikrovėje stereotipus. Narkotikų prekybos ir žudynių baronas susiranda advokatę, kuri suorganizuoja jam lyties pakeitimo operaciją. Tai, kas vyriška, derinama su translytiškumu, galiausiai šiurkštaus ir vyriškos išvaizdos nusikaltėlis auksiniais dantimis tampa Emilija Perez, nors jis turi ir mylimąją bei du sūnus. Kai grįžta į gyvenimą, jis pirmiausia nori susigrąžinti savo vaikus, tačiau kaip mylinti teta, o buvusiai žmonai leidžia turėti neįsipareigojamus santykius. Lyties pakeitimas suminkština buvusio barono širdį, jis netgi tampa altruistu, padeda Meksikos žmonėms surasti gaujų nušautus, nukankintus, supjaustytus jųjų artimųjų lavonus ir netgi įsteigia paieškos organizaciją „Švieselė“...

 

Žodžiu, istorija tokia jaudinančiai netikėta, kad beveik kartais kraštutinai priartėjama prie Q. Tarantino kino kalbos ir pasaulio, tačiau viską galiausiai implikuoja muzikiniai ritminiai motyvai ir šokiai, kuriuos atlieka Zoe Saldana, Selena Gomez ir translytę Emiliją suvaidinusi tikra translytė aktorė Karla Sofía Gascón, jau pelniusi ne vieną kino apdovanojimą kaip geriausia aktorė. Bandau prisiminti, kas dar taip drąsiai kalbėjo apie translytiškumą ir pirmiausia šauna į galvą filmas „Transamerika“ (2005) su puikiąja aktore Felicity Huffman, dar prisiminiau 1999 metų „Berniukai neverkia“, 2015 metų „Danų mergina“ bei Čilės filmas „Fantastiška moteris“ (2017) – visi šie filmai daugiau ar mažiau pripažinti kaip progresyvūs tarptautiniu mastu ir įvertinti.

 

Visgi „Emilija Perez“ tarp jų išsiskiria jungdama trilerio, kriminalinio, Lotynų Amerikos socialinio sunkaus gyvenimo realijas, adaptuoja korumpuoto elito, kuris vienu metu žudo, o kitu sėdi labdaringame pobūvyje ir aukoja tuos pačius kruvinus pinigus, kad būtų iškastos jų pačių aukos ir atiduotos artimiesiems – žodžiu, filme translytiškumas nėra pagrindinis probleminis laukas, jis kaip tik įsilieja į bendruosius kitų neišsprendžiamų žmogaus teisių ir saugumo problemų audinį. Tas eklektiško pasaulio vaizdavimas visuose filmo sluoksniuose neatsitiktinis, jis apeliuoja į mafija persmelktą Meksikos ir kitų šalių kontroliuojamas politines sritis, kurios mums, lietuviams, atrodo tolimos ir egzotiškos, daugiau žinomos iš filmų ir Netflix serialų apie narkotikų kartelių karus, todėl nelabai turime žalio supratimo, tad „Emiliją Perez“ vienaip matys Lotynų Amerika, visiškai kitaip europiečiai.

 

Šiaip man šįkart patiko dainuojamieji tekstai, tokie socialiai angažuoti, orientuoti ne į patetišką romantizmą, o į atvirus politinius, socialinius ir lytinės tapatybės klausimus. Vienu metu E. Perez dainuoja, kad ji nei vargšė, nei turtuolė; nei vyras, nei moteris; nei teta, nei mama; nei viduje, nei išorėje... Kas ji yra? Tikriausiai translytims asmenims adaptuotis socialiai yra be galo sudėtinga ir po laiko kyla tapatumo klausimai, kurie tikriausiai niekam nėra universaliai ir vienodai atsakomi. Filme esama ir jautrių momentų, ir teatro, ir smurto, ir gailesčio. Tos pačios rankos, kurios žudė ir traiškė gyvenimus su stulbinamu švelnumu apkabina ir prieš miegą bučiuoja savo vaikus – protu nesuvokiama, tačiau ar ne toks eklektiškas žmogaus socialinis tapatybės vaidmuo? Filmas padarė didelį įspūdį, tikėjausi kur kas mažiau, tačiau nenustoju apie istoriją galvoti iki šiol. Žinau, ne visiems įtiks ir patiks, bet to ir nereikia.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Annie Ernaux "Metai"

 

Annie Ernaux. „Metai“ – Baltos lankos, 2024. – p. 240.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kai prieš kelerius metus perskaičiau garsiosios prancūzų rašytojos ir 2022 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Annie Ernaux (g.1940) romaną Įvykis (Baltos lankos, 2023), pamaniau, kad patiko, tačiau į metų geriausius savo skaitinius neįtraukiau. Žinojau, kad kita jos knyga Metai (pranc. Les anne‘es), kurią į lietuvių kalbą išvertė Greta Štikelytė, bus geresnė, bet neskubėjau jos skaityti, todėl knyga truputį turėjo palaukti namų knygų lentynoje. Džiaugiuosi, kad prie jos grįžau ir nenuėjau ką tik išleistų karštų naujienų keliais ir nepalikau Metų tiesiog dūlėti.

 

Knyga originalų kalba pasirodė 2006 metais. Metai – tai Annie Ernaux vadinamas opus magnum, iškiliausias rašytojos kūrinys, patekęs į Tarptautinio Booker trumpąjį sąrašą. Tiesa, opus magnum šįkart apibūdina ne tiek romano storumą, o veikiau jo talpumą ir užmojį, nes autorė pasakoja savo suasmenintą istoriją nuo gimimo iki pat 2006 metų, bėgdama per Prancūzijos politinius ir socialinius dešimtmečius ir pasakodama drauge savo asmeninę istoriją. Įspūdis, jog autorei pavyko surasti tinkamą kalbos kodą ir visuminę romano pasakojimo struktūrą, daugiasluoksniškai papasakoti ne tik Prancūzijos istoriją, bet, sakyčiau, ir visos Europos, iš dalies ir Vakarų civilizacijos, kurių kontekste šiek tiek sušmėžuoja JAV dominavimas ir konkuravimas su Sovietų Sąjungą, o galų gale ir Berlyno sienos griūtis, Rytų bloko tautų pavasaris, kitaip sakant, Sovietų Sąjungos griūtis, pokyčiai visoje Europos Sąjungos plėtroje.

 

Lietuviai skaitytojai, manau, yra pakankamai išsilavinę, jie skiria istorijos pamokų ne tik nacionalistinei istorijai, bet nemažai bendrai Europos raidai, todėl bent jau iš istorijos pamokų nesunkiai atpažins XX amžiaus geležinės uždangos ir Vakarų Europos kultūrinę ir politinę  takoskyrą, pastaroji gana ryški knygoje. Annie Ernaux kuria iš esmės autofikciją, t. y. aiškiai implikuoja savo asmeninius biografinius faktus, įskaitant ir chronologine seka aprašomas asmenines iš kartotekos traukiamas nuotraukas, kuriose ji pati, tačiau pasakotojos balsas nutolęs nuo autobiografinio intymumo. Save pasakotoja perkuria kaip subjektą, kurią tyrinėja kaip kitą aš, todėl atsiranda daugiskaitos pirmasis asmuo mes, savitas būdas analizuoti subjektės ir pasaulio konjunktūras savosios kartos polifoniniu balsu.

 

Annie Ernaux Prancūzijoje laikoma feministinės bangos rašytoja, taip pat ji negaili kritikos savo tautiečiams vyrams rašytojais ir yra ne kartą atvirai kritikavusi šiaip jau labai populiarųjį Michel Houellebecq. Nors Metai nėra feministinis akibrokštas, tačiau autorė daug dėmesio skiria moters tapatybei, jos kūniškumui, seksualumui, reprodukcijai. Autorė perteikia didžiulę seksualinę kontrolę, kurią patyrė po karo užgimusi naujoji visuomenės jaunoji karta, ypač viešai šiuo klausimu buvo subordonuojamos jaunuolės, jos atvirai gėdinamos, o individės kaip žmogaus vertę iš esmės apsprendė seksualinis nekaltumas ir dorovingumas, o ne talentai ir gebėjimai.  „Besimasturbuojančius lovoje ar tualete mus stebėdavo visa visuomenė (p. 44).“

 

„Būtent dėl to kvaišinančio jausmo po lėto šokio atsidurdavome ant šezlongo ar pliaže su vyro varpa – anksčiau matyta tik nuotraukoje ir tai tik... – ir spermos pilna burna, nes atsisakėme išskėsti šlaunis, paskutinę akimirką prisiminusios Ogino kalendorių. Aušo diena, apsiblaususi, nereikšminga. Prie žodžių, kuriuos norėjome užmiršti vos išgirdę, imk mano bybį, pačiulpk, reikėjo pridėti meilės dainos žodžius, „tas rytas buvo vakar, jis buvo vakar ir dabar toli“, pagražinti, sukurti netikėtą, melancholija apgaubti nenusisekusį nekaltybės praradimą. Nepavykus nusipirkdavome eklerų ir saldainių, sielvartą skandindavome kreme ir cukruje arba apsivalydavome badaudami. Tačiau viena buvo aišku, niekada nebebus įmanoma prisiminti, koks pasaulis buvo, kai prie mūsų nuogo kūno dar nebuvo prisiglaudęs joks kitas (p. 64-65).“

 

Kita vertus, didelė seksualinė kontrolė ir viešas gėdinimas, religijos kišimasis į dorovės ir seksualumo sampratą paskatins kartos maištą ir Seksualinę revoliuciją, politinius šalies ir visos Europos pokyčius. Pasakotojai itin svarbūs esminiai 1968-ieji, kurie tampa romane leitmotyvu, esminiu Seksualinės revoliucijos, universitetų persitvarkymo metais, sutapusiais su pasakotojos integracija į Prancūzijos suaugusiųjų visuomenę. „Žurnalas „Tėvai“ frigidiškas moteris mokė, kaip stimuliuoti klitorį prieš veidrodį praskėtus kojas. Mokyklose dalijamoje brošiūroje daktaras Carpentier kvietė mokinius masturbuotis, kad išsklaidytų pamokų keliamą nuobodulį (p. 99).“ Kaip bepažiūrėsi, bet septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo pradžioje tai atrodo beprotiška, turint galvoje, kaip pačioje Lietuvoje dar visai neseniai tėvai tiesiog garsiai protestavo prieš gana paprastas gyvenimo įgūdžių pamokas, kai dar XX a. kai kur Vakaruose buvo mokoma tiesiog pasitenkinimo pamokų. Seksualumo tema Metuose autorei be galo svarbi, ji šią temą tęsiasi iki pačios senatvės, o kūniškumas perteikiamas be patetikos, neseksualizuojant ir nepoetizuojant moters geismo ir kūno.

Kitas svarbus Metų aspektas – vartotojiškos visuomenės augimas ir suklestėjimas. Autorei svarbus apsipirkinėjimo ir paslaugų prieinamumo, gero ir gausaus vakarietiškojo pasaulio galimybės. Vaikystėje ir paauglystėje neturėjusi net šaldytuvo, nes tai buvo didelė prabangos prekė, su laiku atsiranda greitai pakeičiami daiktai, kurie iš esmės siejami su jaunystės kultu ir atsisakymu žmonėms patiems senėti. Tai jie patyrė maždaug tada, kada mes, lietuviai, tik atsiskyrinėjome nuo Sovietų Sąjungos, o prancūzai jau gyveno maždaug taip, kaip mes dabar, stebėdamiesi skubėjimu ir komercinio vartojimo agresyvumu. „Mokyklinės prekės pasirodydavo lentynose dar neprasidėjus vaikų vasaros atostogoms, kalėdiniai žaisliukai – kitą dieną po Visų Šventųjų, o maudymosi kostiumėliai – vasarį. Daiktų laikas įtraukdavo mus ir versdavo be perstojo gyventi du mėnesius į priekį. Žmonės skubėdavo pasinaudoti „specialiu darbo laiku“ sekmadienį, vakarais iki vienuoliktos, pirmoji išpardavimų diena būdavo žiniasklaidoje aptariamas įvykis. „Apsipirkti“, „pasinaudoti pasiūlymais“ tapo nediskutuojamu elgesio principu, prievole (p. 180).“ Kas Lietuvoje beprisimena savaitgalio telereklamas iš dešimto dešimtmečio, kada agresyviai 20 minučių mums aiškindavo, kokia puiki ir mums mirtinai reikalinga stebuklinga keptuvė arba mikrobangų krosnelė? Prisiminus apie tai net nupurto.

Rašytoja Annie Ernaux

 

Žodžiu, vartojimo mastas visuomenėje pasiekė netgi tam tikrą absurdo viršūnę, kurios tikriausiai nelabai reflektuojame. Nors esama šiuo metu įbauginti klimato pokyčių ir skatinami tvarumo idėjų, kurių nepaneigsi, bet visgi vis dar turime tai, ką taikliai romane perteikia Annie Ernaux. „Maistas buvo arba „nuriebintas“ arba „praturtintas“ nematomais priedais: vitaminais, omega 3, skaidulomis. Visa, kas egzistuoja – oras, šiluma ir šaltis, žolė ir skruzdės, prakaitas ir naktinis knarkimas, – galėjo sukurti begalę prekių ir produktų, be paliovos dalijant tikrovę ir daugint daiktus. Komercinė vaizduotė neturėjo ribų. Savo naudai ji pasitelkdavo kiekvieną diskursą: ekologinį, psichologinį, puošė humanizmu ir socialiniu teisingumu, liepdavo mums „kartu kovoti prieš brangstantį gyvenimą“, patardavo „suteikti sau malonumą“, „eiti apsipirkti“. Ji nurodydavo švęsti tradicines šventes: Kalėdas ir Šv. Valentiną, ėjo koja kojon su ramadanu. Ji tapo morale, filosofija, nenuginčijama mūsų gyvenimo forma (p. 199).“ Sakyčiau, kad šiuo metu vis dar gyvename reklamos, rinkos ir vartotojiškos ekonomikos, perkamosios galios ir paskolų, galimybių ir pasiūlymų burbule, nuo kurio esame priklausomi ir negalime visa tai sistemai pasipriešinti, na ir kas kad kaip garantiją pridedama įmonių išsipirktas ekologiją ir tvarumą ar perdirbimą garantuojančias emblemas, visgi šis pagerintas burbulas tapo mūsų tikrovės pamatu.

 

Dar vienas svarbus kūrinio aspektas – politika. Autorė nemažai skiria dėmesio Prancūzijos ir Alžyro santykiams, besikeičiančių dėl rinkimų prezidentų, kairiųjų ir dešiniųjų idėjoms, parodydama, kad prancūzai, kitaip sakant, vidurinė klasė, kurioje priklauso ir aptariama pasakotoja mokytoja, labai domisi politika ir dažnai su nekantrumu laukia pokyčių arba bijo radikalų. Paradoksalu, bet būtent kilusi iš po Seksualinės revoliucijos ir prijaučianti feministinėms ir liberaliosioms judėjimo jėgoms visgi suvokia, kad būtent liberaliosios politinės jėgos atvėrė kelius nesibaigiantiems imigrantų keliams, todėl per ilgus dešimtmečius pasikeitė prancūzų didmiesčių geopolitinis ir demografinis veidas, atsirado ištisi afrikiečių ir musulmonų getų kvartalai, kurie įnešė tiek švietime, tiek saugume, tiek sveikatos sistemose daug pokyčių. Labai įdomiai autorė perteikė esminius pasaulio įvykius, karus, kurie iš pirmo žvilgsnio saugioje Prancūzijoje atrodė per nuotolį taip, kaip eiliniam lietuviui kokie nors Taivano ir Kinijos santykiai – nepaveikūs, neaktualūs ir tolimi. „Sielvartą, kurį buvome įpratę jausti matydami žmones „po komunizmo jungu“, keitė kritiškas žvilgsnis į tai, kaip jie naudojasi įgyta laisve. Mums labiau patiko, kai jie eilėmis rikiavosi prie dešros ir knygų, nieko neturėdami, kad patirtų, kokia laimė ir pranašumas yra priklausyti „laisvajam pasauliui“ (p. 155).“

 

Autorė kritikuoja religiją, ją laiko vienu iš didelę politinę galią turėjusį šou, štai ką ji sako apie popiežių Joną Paulių II, kuris taip pat svečiavosi dešimtajame dešimtmetyje Lietuvoje, kai išlipęs pabučiavo Marijos žemę, o tą vaizdą dar galima pamatyti YouTubėje kaip memą: „Jo Rytų Europos akcentas, balta sutana, jo „nebijokite“ ir kaip bučiuodavo žemę lėktuvui nusileidus buvo šou dalis, visai kaip kelnaičių svaidymas Madonnos koncertuose (p. 141).“

 

Būtų dar galima tęsti mažiau akcentuojamas pasakojimo linijas ir aspektus, tačiau visuminis kūrinio įspūdis labai geras. Autorei pavyko suausti labai skirtingus aspektus ir perteikti žmogaus gyvenimo esmę. Mes tiek daug išvaistome brangaus laiko politikai, religijai, suvaržymams, kvailų taisyklių laikymuisi, beprasmiams rinkimams, apsipirkinėjimams, kad jie tampa net ne aplinkos kakofonijos triukšmu, o mūsų tikrovės suprojektuota tiesa, kurioje kiekvienas iš mūsų susikuria tuo metu esamą prasmę.

 

Norisi sakyti, kad, artėjant prie knygos pabaigos, Metai tampa tik dar atviresnis kūrinys, nes tai, kas anuomet buvo itin svarbu ir reikalinga, pamažu praranda prasmę, kadangi pasakotoja suvokia savo ribotumą, senatvę, gyvenimo pabaigą ir be apgailestavimo teigia, kad jos keturiasdešimtmečiai vaikai, kurie išaugo, peraugo, kurių kūnų ji nepažįsta, jai vis dar kaip vaikai, bet kartu ir svetimi, nebesukontroliuojami savosios kartos vėliavnešiai. Norėtųsi sakyti, kad knyga parašyta iš senėjimo impulso, pastaruoju metu man senatvės tema įdomi tiek kine, tiek literatūroje, nes būtent ši perspektyva leidžia panoramiškai apžvelgti gyvenimo trumpalaikiškumo prasmę, susitaikyti su prabėgusiu laiku ir pripažinti, kad tai, kas dažnai sureikšminama trumpalaikėje perspektyvoje, tėra tik užmaršties dulkė. Manau, rašytojai Annie Ernaux, kaip reta, pavyko užgriebti dešimtmečių dekadomis bėgantį laiką, kuriame ištirpsta konkretumas, daiktiškumas, o vis labiau išlieka emocinis spektras, keliantis nostalgiją ir nuostabą: štai baigiasi gyvenimas, liko ne tiek ir daug. Knyga ne veltui lyginama su M. Prousto Prarasto laiko beieškant, nes A. Ernaux išties per savo sukurtos antrininkės projekciją rekonstruoja laikmetį, kuris ateinančioms skaitytojų kartoms beveik kaip dokumentinis liudijimas kels ne vienam nuostabą, kaip galėjo išvis taip žmonės gyventi, jausti ir patirti. Knyga išties tapo skaitymo malonumu ir plečianti literatūros skaitymo patirtis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 93: žiūrėk į teikiamas gyvenimo dovanas kaip į stebuklą!

 

Velnio tiltas (vok. Teufelsbrücke), Kromlau parkas, Vokietija, Saksonija

 

Sveiki,

 

Penktadienis!

 

Puiki diena, nors ir lyga sausį spalio lietumi, bet iš tikrųjų puiki diena šypsotis ir švytėti, nes viskas yra gerai. Visos nelaimės ir negandos iššluotos lauk ir akcentuojami pozityvūs ir čia pat esantys gausos aspektai. Juk šiaip ar taip netrūksta nei pinigų, nei laisvės kalbėti ir kurti, nei knygų, nei meilės, nei darbo, o ir sveikata dar gera – belieka tik džiaugtis, džiaugtis ir dar kartą džiaugtis.

 

Vakar pabaigiau nuostabią Annie Ernaux, prancūzų nobelistės, knygą „Metai“, kuri be galo man patiko. Jautriai perteiktas senstančio žmogaus laiko tėkmės suvokimas, kad gyvenimas baigiasi. Jis iš tikrųjų baigiasi kiekvieną akimirką ir kiekvieną akimirką vis stebuklingu būdu prasitęsia. Autorė atsisako savo ilgalaikės perspektyvos ir sako, kad nebeprojektuoja savo veiklų, iliuzijų ir matymo į ateitį, nes, kai esi senas, turi anūkų, esi pensijoje, ateities nebelieka, lieka tik čia ir dabar, kitaip sakant, visas pasaulio laikas. Iš vienos pusės jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui tai skamba labai liūdnai, o iš kitos pusės, koks turėtų būti palengvėjimas, nes nebelieka iliuzijų, jauti visą savo būties centrą ir įsižeminimą. Nepaprasta knyga apie laiką, troškimus ir aplinkos triukšmą. Argi ne stebuklas, jog šioji knyga pateko į mano rankas? Stebuklas.

 

Stebuklas, kad galiu prieš darbą, iš ryto, šią akimirką gurkšnojant kavą apie tai rašyti ir mesti tą žinią į internetą, kur viskas išsilydo tame dideliame intrigų, apkalbų, komentarų, patarimų, melagienų, politikos ir propagandos, liūdesio ir džiaugsmo kakofonijos šurmulyje. Sakote, kad neturi poveikio? Šaukštas deguto visą statinę medaus sugadina. Vienas pozityvesnis įrašas visą internetą keičia. Priklauso tik nuo to, kaip pažiūrėsi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Arūnas Sverdiolas apie lėkštumą, mūsų politikų vaidmenį visuomenėje

 

Sveiki,

 

„Jei nėra partijų su ideologijomis, tai reiškia, kad partijos neteko savo esmės. Jei jos tapo linksmintojų, liūdintojų ir gąsdintojų grupėmis, taip ir kalbėkime. Pereikime prie politinio teatro kategorijų, o žmonės dažnai taip ir daro: kalba apie cirkus, klounadas, komedijas. Politika mums yra viso labo reginys, už kurio niekas neslypi, tik renkami mūsų balsai: esame juokinami, jaudinami, gąsdinami. Viskas emocijų srityje ir pasibaigia. Gali būti, kad tokia yra mūsų visuomenė, ir tai dar vienas aspektas to, ką vadinu lėkštumu. (...) Man atrodo, ką reikia įveikti, yra lėkštumas. Turi būti įdarbinti kiti sąmonės matmenys. Kai dalykai svarstomi, kai į juos gilinamasi, o ne tik remiamasi paviršutiniškais, jaudinti skirtais įspūdžiais, kai kalbama konkrečiai, kai svarstoma“ Arūnas Sverdiolas.

 

Neturiu ko ir pridurti, tiesiog reikia skaityti visą interviu, nes galima išilgai ir skersai cituoti filosofo mintis apie politiką ir mūsų visuomenę.

 

Nuoroda į straipsnį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Rankinis bagažas" / "Carry-on"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Pamatyti gerą ir kokybišką veiksmo trilerį sunku, nes žanrinis kinas toks jau yra, jis kuriamas pagal kanonus ir neišvengia klišių, pasikartojimų, todėl ne kažin kuo gali pasigirti ir nustebinti. „Našlaitės“ režisierius Jaume Collet-Serra visai neseniai pristatė savo naujausią veiksmo trilerį „Rankinis bagažas“ (angl. Carry-on) (2024), kuriame aštrią įtampą bando kurti oro uoste. Gero trilerio, mano galva, svarbiausias požymis yra kuriama įtampa, o jos „Rankiniame bagaže“ šiek tiek yra.

 

Ne, tai ne dar viena atsikartojanti istorija apie bombą lėktuve ar įkaitų drama, kokių itin daug buvo prikurta dešimtajame dešimtmetyje. Pagrindinis veikėjas Etenas dirba oro uoste ir lemtingą dieną pradeda dirbti rankinio bagažo patikros punkte, per kurį nori pereiti gerai organizuotas ir šaltakraujis teroristas ir paleisti mirtinas dujas lėktuve. Visa drama prasideda tada, kada Etenas gauna ausinuką ir pradeda girdėti tiesioginius grasinimus nužudyti jo merginą, jeigu jis nedarys to, kas liepta. Etenas norėjo būti policininku, tam jis turėjo daug duomenų, tačiau šio darbo jis niekada negavo, todėl iš dalies jaučiasi neįgyvendinęs savo tėvo lūkesčių. Tačiau savo sugebėjimus šaudyti ir grumtis su priešininku maksimaliai išnaudoja ir, kaip galima numanyti, galiausiai nepalūžęs įveikia savo priešininką ir išgelbėja daug žmonių.

 

Filmas absoliučiai standartinis trileris. Kietas ir šiek tiek seksualus vyrukas tampa didvyriu ir ne toks seksualus jo priešininkas gauna į kaulus. Įtampa vystoma absoliučiai iš vadovėlio ar receptų knygos: dialogai, susižvalgymai, grumtynės, psichologinis augantis spaudimas... Ir viskas, sakyčiau, daugiau ar mažiau šiame filme padaryta teisingai. Tiesa, pirmoji filmo pusė „įsivažiuoja“ gana sunkokai, žiūrovas stebi nusivylusio vyruko socialinį gyvenimą ir tenka palaukti tos augančios įtampos. Nors daugmaž visa filmo sąranga nuspėjama ir standartinė, tačiau atperka klasikiniai triukai, t. y. nuolat auginama įtampa, dinamika ir nepigus viso filmo pastatymas. Apskritai tariant, tai kokybiškai sukaltas vidutinės klasės trileris skirtas pramogai ir tame lygmenyje, sakyčiau, pateisina žiūrovo-pramogautojo poreikius, tačiau vaikantis įdomesnių ir originalesnių istorijų, šią galite apeiti.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: bosnių rašytojas Nenad Veličkovič apie žmogaus seksualumą

 

Sveiki,

 

Nekantrauju perskaityti bosnių rašytojo Nenad Veličkovič (g. 1962) romaną „Sachibas. Impresijos iš depresijos“ (bosn. Sahib. Impresije iz depresije), kurią išvertė Kristina Tamulevičiūtė. Mėgstu Balkanus, nors jų istorija dar labai jautri ir gyva, tačiau kasmet pro ten tenka keliauti, todėl labai domiuosi šiuo kraštu. Bosnija ir Hercegovina tikriausiai dėl musulmoniškos ir rytietiškos kultūros labiausiai išsiskiria iš visų subyrėjusios Jugoslavijos šalių, tad ir rašytojo bei dėstytojo požiūris į seksualumą, man regis, kur kas labiau laisvesnis, nei eilinio lietuvių piliečio.

 

„Seksualumą laikau svarbia žmogaus gyvenimo dalimi, nors jis bažnyčios pastangomis paverstas tabu ir iš žmonių tarytum atimtas. Manau, kad švietimo sistemoje apie tai būtina kalbėti kaip apie atskirą dalyką ir skirti tiek dėmesio, kaip matematikai, kalboms, istorijai, ar bet kuriai kitai disciplinai. Manau, kad visuomenės laisvumą galima išmatuoti pagal tai, kaip ir kiek toje visuomenėje kalbama apie seksualumą.“

 

Visą interviu su rašytoju, kuris atvyks į Vilniaus knygų mugę skaitykite čia: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/bosniu-rasytojas-nenadasvelickovicius-nezinau-kuria-kalba-parasiau-savo-romana-286-2376104

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 92: laikyk savo laivo štuvalą virš gyvenimo absurdo ir plauk ramiai

Sveiki,

 

Vienuolika dienų nepildžiau pozityvumo dienoraščio! Pasiilgau ką nors užrašyti pozityvaus, kad ir labai naivaus, kad, iš pažiūros, beveik beprasmiško, bet vis stimuliuoja ši veikla laikytis disciplinuoto balanso, ieškoti atsvaros gyvenimo absurdui, neteisybei ar šiaip puolančiam liūdesiui.

 

Šiandien galiu nebent pasidžiaugti, jog žinau, kas esu, ir niekas, ką pasakys kiti, norėdami save iškelti ar sutrypti arba pavergti to padaryti negalės, nes atskiriu, kas esu aš ir kas yra kitų pretenzijos į mane. O mane labai dažnai nori nusisavinti, manipuliatyviai priversti, paveikti – žinokite, neišdegs ir su tuo kovoti net nereikia, reikia nebent pakelti aukštyn galvą kaip dar kartą Odisėjo laivo priekis ir pasitikti gyvenimo bangas kaip begalinį grožį, atsiveriančias galimybes.

 

Dieve, kai pagalvoju, koks mažas gyvenimas ir kaip kartais niekingai užsiplakame ir užsiturškime begalinėse rietenose, rutinoje ir interesų bei įtakos sferose. Reikia nemažai sąmoningumo išlaikyti šturvalą, perplaukti Charibdę ir Scilę, bet sėkmė ir lengvumas yra tame, kad tik sukoncentruotas sąmoningumas, susitelkimas į lengvumą, paprastumą ir nesusireikšminimą leidžia išplaukti į gražius dabarties vandenis ir mėgautis jūra, savimi, poilsiu, literatūra, artimiausiųjų žmonių palaikymu ir pačiam galų gale tą patį teikti aplinkiniams.

 

Jūsų Maištinga Siela