Geriausios 2017 metais perskaitytos knygos: top 5!

Sveiki,

Šių metų mano paskutinis rekordinis įrašas tapo geriausių skaitytų knygų apžvalga. Tiesą sakant, dar niekada nesu tiek daug ir intensyviai skaitęs, kaip 2017 metais! Pirmenybę teikiau daugiausia pačiai naujausiai ir geriausiai kritikų įvertintai verstinei grožinei literatūrai. Žinoma, neaplenkiau ir seniau verstų gerų kūrinių.

Visgi nepavyko įgyvendinti pernai duoto pažado skaityti daugiau kokybiškos lietuvių autorių prozos – gal tiesiog nebuvo poreikio, sunku įvardyti. Dar knygų lentynose yra iki dvidešimt įsigytų knygų, kurių nespėjau perskaityti ir laukia savo eilės – kai kurios tikriausiai niekada savo eilės nesulauks, nes visada bus knygų, kurios „iššoks“ netikėtu metu ir jas reikės tuo metu būtinai perskaityti.

Taigi rekordiniai metai man atnešė be galo daug geros literatūros, tad išrinkti pačias pačiausias nėra lengva. Praktiškai neįmanoma sureitinguoti, nes viena turi gerą istoriją, kita turi nepakartojamą fabulą ir stilių... Tad klioviausi šįkart ne kritiniu atrankos būdu, bet, kaip visada, daugiau emociniu pagrindu. Mano top penketukas grįstas atminties emocijomis: kurios labiausiai įsiminė, kurios galbūt labiausiai nustebino ir kurios paliko peno apmąstymams. Išrinkti iš 40 knygų geriausius ne taip ir lengva, patikėkite.

2017 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 40 knygų.

Verstinės knygos: 33 knygos.

Lietuvių autorių (įskaitant ir vaikiškas bei paaugliams): 7 knygos.

Poezijos: 0 knygų.

Taigi mano grožinių verstinių knygų top 5:

1. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“. Man asmeniškai tai yra knyga – sensacija. Perskaičiau per kelias dienas ir vaikščiojau kažkoks įmagnetintas, prisigėręs šios knygos „gyvenimo“. Žinoma, jeigu būčiau ją skaitęs kokias kelias savaites, tikriausiai poveikis būtų buvęs daug silpnesnis ir galbūt net į penketuką nepatektų... Žinau, girdėjau daug negerų dalykų apie šios knygos vertimo kokybę, tačiau knyga tapo metų įsimintiniausia. Recenziją rasite mano saite.

2. Jaume Cabre „Prisipažįstu“. Viena geriausių metų knygų – baisiai stora, bet skaitosi nepaprastai įdomiai. Teksto gylis, fabula – stulbinančiai ambicinga, truputį man priminė Andrew Davidson „Chimerą“, tik ši nepalyginamai geresnė. Tikriausiai būčiau statęs į pirmą vietą, jeigu skaitymas dėl pašalinių dalykų nebūtų šitiek užsitęsęs, dėl to kiek priblėso emocinis skaitymo laukas.

3. Leila Slimani „Lopšinė“. Iš esmės konkuravo su „Gerieji žmonės“. Labai įtraukianti knyga, labai „kompaktiška“ istorija, tačiau teksto kokybė, pasiekta per minimalizmą tiesiog  neutralizuoja bet kokį išplėtoto pasakojimo stygių. Vienas įsimintiniausių šiais metais perskaitytų literatūrinių portretų.

4. Hannah Kent „Gerieji žmonės“. Po labai sunkaus skaitymo Yachinos „Zuleicha atmerkia akis“, šioji knyga nors ir ne iš plonųjų, skaitymo skaidrumu ir emocine doze pralenkė rusų rašytoją ir „papuošė“ mano vasarą kaip vienu labiausiai įsimintinu kūriniu. Teko seniau skaityti „Paskutines apeigas“, bet šioji dėl mitologinio klodo man pasirodė kur kas įdomesnė ir patrauklesnė. Puikus stilius ir išmonė!

5. Į šią poziciją pretendavo dar bent trys labai geros knygos. Rimčiausia pretendentė buvo Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“, kuri iš esmės ir turėtų būti šioje pozicijoje, bet nusprendžiau, kad Ian McEwan „Šeštadienis“ iš esmės itin aštriai nugludintas perliukas. Šiemet perskaičiau net dvi šio autoriaus knygas – viena iš jų „Kevalas“, kuri iš tikrųjų nė per nago juodymą neprilygsta „Šeštadieniui“. Lėta, gurmaniška, pilna filosofinio dienos apmąstymų, gal kiek primintų „Dienos likučius“, bet tai literatūrinė I. McEwan viršūnė.

Be R. Ozeki „Knyga laiko būčiai“ į penketuką labai pretendavo dar kelios itin šiemet įsimintinos knygos: Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“ už itin aistringą ir „gėlavandenę“ literatūrą, J. M. Coetze „Jėzaus vaikystė“ už puikią ir bauginančią alegoriją, štai knygos tęsinys „Jėzaus mokyklos metai“ jau nebepadarė tokio emocinio poveikio. Nemenka įspūdį padarė kolumbiečio Juan Gabriel Vasquez „Taip skamba krintantys“.

Prie itin gerų knygų priskirčiau Ludmilos Ulickajos „Imagas“, Ray Bradbary „Pienių vynas“ (čia tokia klasika, kad net keista, kad anksčiau neperskaičiau!). Gaivališka pasirodė prancūzo Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“, John Williams „Stouneris“, Emilie St. John Mandel „Vienuolikta stotis“...

Viena labiausiai nuvylusių knygų gal buvo Sarah Pinborough „Ydingas ratas“. Nors šios knygos daug kam būtent pabaiga nuvylė, bet ji man pasirodė bene paveikiausia, o visas skausmingas melodramatiškas „šliaužimas“ iki finalo atrodo skausmingai ištęstas ir buitiškai, Santabarbariškai užvilkintas.

Neskirčiau į jokį dešimtuką ir didelio įspūdžio nepadariusios, bet visiems kažkodėl labai patikusios Robert Seethaler „Visas gyvenimas“ – knyga man per trumpa, net „nepavalgiau“ emocijų, bet pamenu, kai skaičiau –patiko, bet bendrame kontekste atrodo pilka. Nepadarė didesnio įspūdžio ir mano mėgstamas Alessandro Barico su „Misteriu Gvynu“, bet bene labiausiai nuvylė Jeol Dicker „Baltimorės knyga“, kuri nė iš tolo neprilygo jo debiutui.

Yra knygų, kurios išliks kaip tiesiog labai geros perskaitytos, bet tiesiog jiems nebeliko vietos topuose, pvz., Romain Gary „Aušros pažadas“ ar Rein Raud „Rekonstrukcija“, Amin Maalouf „Pasiklydę“, Lars Mytting „Plauk su skęstančiais“ ir kt.

Mano geriausių 2017 metais perskaitytų knygų top 5:

1. Kristina Sabaliauskaitė „Silva Rerum VI“. Šioji knyga perskaityta ties 2016-2017 metų lūžiu, net atrodo, kad iš kito dešimtmečio, bet taip, ji buvo verčiausia iš septynių perskaitytų lietuvių autorių. Netgi drąsiai galima dėti ir tarp verstinės – ji ten figūruotų kaip kokybiškos literatūros perlas. Beje, tai man labiausiai patikusi sagos dalis. Net kažkiek gaila, kad nebebus penktosios dalies...

2. Undinė Radzevičiūtė „Žuvys ir drakonai“. Po to, kai sužinojau, kad romanas buvo išverstas į vokiečių kalbą, suskubau jį perskaityti. Buvau užbraukęs U. Radzevičiūtę po „Strekaza“, kuris man labai nepatiko, bet tai, kokiomis jungtimis parašytas šis romanas – tiesiog stulbina! Knyga, be jokios abejonės, lietuvių literatūros perlas!

3. Mindaugas Kvietkauskas „Uosto fuga“. Klausykite, superinė knyga! Intelektuali, gili eseistika, tiesiog skaičiau ir „piešiausi“ Kvietkausko asmenybę. Gal ne kiekvienam paskaitoma knyga, tačiau verta būti tarp šiemet geriausių.

4. Tomas Vaiseta „Paukščių miegas“. Nuo ketvirtosios vietos nebeturiu ko dėti, tad tenka rinktis iš silpnesnių. Debiutinė knyga gera, keletas įsimintinų tekstų iki šiol plaukioja mano galvelėje, tad įtraukiu kaip vertą skaityti knygą.

5. Rolandas Rastauskas „Privati teritorija“. Pabandžiau, patiko, nebeskaitysiu. Iš pradžių rijau pirmuosius 60 puslapių kaip vilkas, po to, atsikvošėjau, kad tekstai lyg ir puikūs, tačiau vis sunkiau sekasi apčiuopti knygos visumą – memuarai, visuomenės kritika, žaismingi nuotykiai, intelektualus koliažas ir t. t. ir pan. Po 200 puslapių tiesiog visko tiek daug ir tiek tiršta, kad pradėjo atrodyti nebeskanu. Teisingai kažkas po mano recenzija pakomentavo: klaida, kad ją norėjau perskaityti vienu ypu kaip romaną, reikėjo po truputį tausoti.

Neįtraukiau Virinijos Rimkaitės „21 a.“, nors daug kas ją gyrė recenzijose, netgi lygino su „Tvin Pyksu“, tačiau jokio ten „Tvin Pykso“ aš neregėjau. Jaunoji autorė rašo iš esmės labai gerai, atsargiai, įspūdis, kad tausoja žodį ir keistoms istorijų mėgėjams gal ir tikrai patinka, tačiau ne tokia literatūra mane paskutiniu jaudina. Gendručio Morkūno „Grįžimo istorija“ bei Neringos Vaitkutės „Tamsa, kuri prabudo“, Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga spanguolė“ lyg ir geri, bet reikalaujantys atskiro vaikų literatūros topo.

Štai tokie derlingi mano skaitymo metai. Kitais metais skaitysiu daugiau dokumentinės literatūros – jau penkios knygos stovi eilėje. Gal daugiau ir lietuvių autorių, nors, kas žino, ar pavyks.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Christina Aguilera (Discography) / Albumai (vinilinės plokštelės), kurias išleido Christina Aguilera

Sveiki,

Nors taip ir nepavyko gauti Christinos Aguileros vinilinės plokštelės „Back to Basics“ (2006), kuri šiuo metu rinkoje kainuoja nuo 400 dolerių ir daugiau – tai itin kolekcinis albumo formatas. Nepaisant to, vis tiek jaučiuosi surinkęs visus kada nors išleistus šios chameleoniškos atlikėjos vinilines plokšteles. Dalijuosi su Jumis.

Jūsų Maištinga Siela

All albums released by Lana Del Rey (Discography) / Abumai, kuriuos išleido Lana Del Rey

Sveiki,

Šiemet pavyko surinkti visus Lanos Del Rey studijinius ir neoficialius albumus. Savo muzikinę karjerą pradėjusi prieš dešimt metų, Lana Del Rey man tapo vienu kontravesiškiausių atlikėjų. Iš pradžių negalėjau jos pakęsti, tačiau šiandien galvoju, kad jos muzika – nuostabi. Gal dėl to pavyko surinkti visas jos vinilines plokšteles. Dalijuosi fotografija.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kingsman. Auksinis ratas" / "Kingsman: The Golden Circle"

Sveiki,

Linksmas ir spalvotas filmas „Kingsman: Ausinis ratas“ (angl. Kingsman: The Golden Circle) (2017) yra ankstesnės 2014 metais pasirodžiusios sėkmingos dalies tęsinys. Filmas, skirtas plačiajai pramoginei rinkai, tęsia, mano akimis, jau į pabaigą einančios mados, kuri truko ketverius metus, filmų apie slaptuosius agentus bumą.

Prisimenu, kad pirmoji dalis man irgi patiko savo žaviu ir stilizuota britiškos dvasios estetika, bet nors mirk, absoliučiai nepamenu siužetinės linijos – matyt suveikė masinio filmo sindromas: pramoga tik tol, kol žiūri, o vėliau – nieko. Panašiai gali nutikti ir su šia dalimi: net neabejoju, kad po gerų metų galėsiu išvardyti nebent aktorius ir kaip Julianne Moore kuriamas personažas į mėsmalę sugrūdo vyruką, tačiau kas ir dėl ko ten pjovėsi – kertu lažybų – tikrai neatsiminsiu!

Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir čia, filmas pasižymi prabanga, investuota į estetiką ir grafiką. Siužetas? Absoliučiai standartas: piktoji moterėlė kėsinasi į viso pasaulio gyvybes. Žodžiu, piktadarė kaip iš kokio „Ostino Paverso“ – sistema nesikeičia. Galiausiai, kaip ir pridera tokiam filmui, geriečiai nugali blogiukus. Ne kažin kiek naudos iš šio filmo, bet, velniai rautų, kai tokio kino nelabai daug žiūriu, šįkart susižiūrėjo itin gerai ir pustrečios valandos neprailgo. Kai toks filmas „išlenda“ pačiu laiku, jo ir vertinimas būna kitoks.

Ar bereikia jį kam nors rekomenduoti? Manau, vien filmo anonsas pasako, kam šis filmas skirtas – žmonėms, kurie iš kino tikisi vien pramogos ir senų seniausiai „prijaukintų“ aktorių brigados, kurių čia tikrai netrūksta! Man asmeniškai filmas patiko.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

TV antena - "Lietuvos ryto" priedas, keliantis nostalgiją

Sveiki,

Vienas seniausių spalvotų leidinių, kuriuos prisimenu ir kuris eina iki šiol yra dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadieninis priedas „TV antena“, kurio tiražas vienu metu siekė net 125 tūkstančius ir pretendavo į skandinaviškuosius tiražus. Šiandien „TV antenos“ tiražas sumenko kone per pus.

Kodėl „TV antena“ kelia nostalgiją, juk jame iš esmės nieko nėra padoraus – keli straipsniai, kuriuos galima išsiguglinti ir TV programa?

a) prisimenu, kai buvau mažas, su mama kartu eidavome šeštadienio rytais pirkti į kioską „Lietuvos ryto“, pamenu, kaip per lietų pasinešdavom laikraštį ir jis kvepėdavo dažais.

b) dešimtą dešimtmetis buvo praktiškai be interneto – laisvų ir nepriklausomų kanalų rojus, todėl televizinė kultūra buvo viskas, ką dažniausiai galėjo leisti vidutinis luomas. O kaip be „TV antenos“ prie televizijos?

Šiandien tikriausiai viskas atrodo juokingai, bet ten, atmintyje, tai tiesiog gyvenimo ritualinis pavyzdys, kuris vis šį bei tą reiškia.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos nuotrauka: Visi Madonnos albumai, vinilinės plokštelės (All Released by the madonna albums collecion)

Sveiki,

Metams artėjant visai prie pabaigos, peržiūrėjau vinilinių plokštelių lentyną ir pasižiūrėjau, kad per daugiau nei vienerius metus pavyko surinkti visus Madonnos oficialius studijinius albumus, įskaitant ir kai kuriuos singlus. Na, Madonna nėra ta atlikėja, kuri man asmeniškai būtų numeris vienas, tačiau esu toks kietakaktis, kad užsispyriau „visą ją surinkti“. Kai kurias vinilines plokšteles gauti buvo ypač sunku už „normalią“ kainą. Šiandien, kažin, ar Lietuvoje kas nors turi didesnę Madonnos vinilinių kolekciją, nei aš – ot ir pasigyriau!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Zeruya Shalev "Meilės gyvenimas"

Zeruya Shalev. „Meilės gyvenimas“ – Vilnius: Sofoklis, 2017. – 320 p.

Sveiki, skaitytojai,

Niekas beveik niekur nekalba apie šią knygą! Keista... Štai literatūrologas Vytautas Bikulčius įtraukė Zeruya Shalev (g. 1959) Meilės gyvenimas (hebraj. Hayey ahava) antru numeriu kaip geriausią šiais metais skaitytą knygą. Tiesą sakant, nė neįtariau šios knygos tiksinčios bombos ir tik po paminėtos A. Ožalo leidelės dienraščiui 15min.lt nusipirkau gana atmestinai, sakau, skaitysiu tik juodai dienai, kai jau nebebus ko skaityti, tačiau prasidėjus kalėdiniam šurmuliui norėjosi kažin kokio įtraukiančio ir nebepaleidžiančio teksto, kurį būtų galima aistringai suskaityti per dvi-tris dienas ir kažkodėl ranka ištraukė iš lentynos dar visą dažais kvepiančią Meilės gyvenimą.

Pradėsiu nuo to, kad knyga turi visus knygų gurmanui atstumiančius bruožus. Visų pirma knygos pavadinimas verčia raukytis: negi negalima apsieti be žodžio meilė? Kvepia banaliomis meilės istorijomis, o žvilgtelėjus į erotinį knygos viršelį, sakytum, kad knyga absoliučiai išleista pačiam neišrankiausiam skaitytojui, tačiau...

Tačiau nespręsk apie knygą vien iš jo viršelio ir pavadinimo. Knygos aistra tiesiogine to žodžio prasme užburianti! Nepamenu, kada taip skaičiau šiemet įsitraukęs ir žavėjausi rašytojos talentu kurti turiningą ir sodrų tekstą.

Izraelyje ši knyga laikoma revoliucine, kadangi ji peržengia nusistovėjusias žydų religines normas ir vaizduoja savo vyrui neištikimą moterį – tokias moteris dar visai neseniai (kaip dabar musulmoniškose šalyse) užmėtydavo akmenimis. Pagrindinė veikėja Jaara, kuri visai atsitiktinai, atrodo, gyvenusi įprastą žydišką padorų gyvenimą ima ir vieną dieną tiesiog sugriūva tarsi šventykla. Atrodo, kad tos priežastys nepaaiškinamos, maniakiškos ir neadekvačios, kad staiga skaitytojas yra priverstas abejoti veikėjos sveiku protu ir branda, nes atrodo Jaara kartais kaip europietė paauglė, kuri užsispyrė paragauti uždrausto vaisiaus: ji smarkiai ima geisti savo tėvo bendraamžį draugą Arje. Arje atitiktų šiuolaikinio Don Žuano portretą – daug seksualiniame gyvenime patyręs eržilas, turintis sėkmingą karjerą, tačiau taip ir nesukūrė visavertės šeimos.

Iš pradžių atrodo, kad knyga bus apie nežabotą Jaaros aistrą; kaip aistra sunaikina jauną ir perspektyvią akademinio luomo moterį ir paverčia ją nuo priklausomybės kitam verge, bet tekste ima skverbtis žydų mitologiniai pasakojimai, papildantys (pateisinantys?) Jaaros poelgius – atrodo, Jaara nesąmoningai iš savo gyvenimo audžia literatūrinį kūrinį ir bando kaip skaitytoja lyginamosios analizės principu atsakyti į moters prigimties ir nuodėmės klausimus.

Rašytoja Zeruya Shalev.

Autorei pavyko stebuklingu literatūros alchemijos būdu išgauti moters atskirus gyvenimus: realų ir jos painų iliuzijomis ir vaizduote grįstą, absoliučiai žalią ir inertiškai eksperimentinį meilės gyvenimą. Tai jausmų anatomija, atskirų juslių gyvenimas, kuris perteiktas labai poetiška, aistringa autorės kuriama kalba, kuri šiaip neretai priartėja prie paikai erotinio Penkiasdešimt pilkų atspalvių ribos, bet jos neperžengia ir lieka sakralaus pasaulio dalimi. Kad ir kokia, rodos, Jaara bebūtų nuolanki, pilna geidulių, knygoje atrodo, kad ji be pasirinkimo turi patirti tai, kas neišvengiama, tarsi tai būtų ne gyvuliška prigimties dalis, bet pati siela rinktų destrukcines patirties, kad galėtų subręsti. „Prisiminimas labiau įaudrino nei pats įvykis, o gal taip visada ir būna, gal įsivaizduoti ar prisiminti jaudina labiau nei tą patį patirti, juk šitaip viską kontroliuoji (p. 229)“.

Kartais Jaaros pasirinkimas vergauti Arjei atrodo nešvarus apsivalymo ritualas, tarsi Kristaus gundymas dykumoje, kuris verčia aplinkinius smerkti. Analogiškai siečiau panašią moters transformacijos istoriją su H. Kang Vegetare, tik Vegetarė man pasirodė pernelyg konservatyvi, pernelyg alegoriška ir šalta, todėl savo simpatijas atiduočiau Meilės gyvenimui, kuri retsykiais bauginamai priartėja prie Lauren Groff Moirų ir Furijų.

Ar verta analizuoti recenzijose Jaaros veiksmų seką? Ar verta paminėti veiksmų atoveiksmius, kylančius iš auklėjimo, iš šeimose susidarančių meilės ir nemeilės pasekmių? Tikriausiai neverta, tačiau verta tai kiekvienam perskaityti. Zeruya Shalev užčiuopė ir „povandenines“ jausmų paveldėjimo proporcijas: kaip smarkiai lemia nutylėtos tėvų paslaptys ir bendravimas vaikų psichiką, kaip jos suformavo Jaaros šaltą, kiek atgrasų būdą ir polinkį į savęs alinimą. Galbūt Meilės gyvenimą galima traktuoti kaip knygą apie meilės trūkumo padarinius su turtingu turiniu, gausiomis aliuzijomis į Šventąjį Raštą, į žydų mitologiją, kurioje moteris visada gundančioji ir nusidedančioji... Meilės gyvenimas lyg nebyliai potekstėmis prašo permąstyti iš naujo moters nuodėmingumą ir sulaužant kažką seno, sukurti naujas žmogaus patirčių ribas, bet kartu ir įspėja, kad pasiduoti tam - tai taip pat pavojinga, kaip ir gyventi preciziškai tvarkingame gyvenime.

Knyga vienareikšmiškai turtinga viskuo, ko tik gali tikėtis gurmaniškas skaitytojas: provokacija, aistra, geras ir turtingas tekstas (vertė Olga Lempert), nekasdienis siužetas. Ši knyga tarsi aštrus pasivaikščiojimas žmogaus moralės ribomis, vaizduojant kaip veikia mūsų instinktai ir dirbtinai suformuoti vertybiniai saugikliai, kaip vaizduotė ir gyvenimas tampa žmogiškuoju faktoriumi, kaip gyvenimas virsta literatūra ir atvirkščiai. Stipru.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jauna ir graži" / "Jeune et Jolie" / "Young and Beautiful"

Sveiki,

Banaliausia, kaip tik galiu pradėti, bet vis tiek pradėsiu... Labai mėgstu F. Ozon kuriamą kiną! Paskutinį sykį pamačiau jo erotinę dramą „Jauna ir graži“ (pranc. Jeune et jolie) (2013), kuris buvo pristatytas Kanų kino festivalyje ir Scanoramoje. Dar visai neseniai matytas režisieriaus nespalvotas „Francas“, kurį taip gerai įvertino kino kritikai, visgi kiek patiko mažiau už „Jauną ir gražią“. Ir supratau kodėl. F. Ozono kine tiesiog taip tinka erotika, ji tarsi neatsiejam žmogaus tapatybės ir problematikos dalis, pvz., „Naujoji draugė“ ar „Degantys vandens lašai ant akmenų“ ir kt., kad tiesiog paneri į atskirą Ozono pasaulį, kuriame kūnas ir santykiai tampa kažin kokia liberalia poezija, opozicija toms nusistovėjusioms moralės normoms....

„Jauna ir graži“ tai joks pedofilnis filmas (taip, girdėjau ir tokį komentarą), veikiau tai apie psichologiškai veikiančios merginos sąmonę, kuri pasiryžta be didesnių abejonių dirbti prostitute, nors jai viso labo ką tik sukako septyniolika. Kas gali labiau dirginti žiūrovo jausmus, nei jaunutė lovoje su vis besikeičiančiais senukais? Šitaip seksualiai lokalios ir teisingai sustyguotos žiūrovo sąmonės neišprievartaus jokia žudynių ar skerdynių scena, bet jei senukas paliečia nepilnametės krūtį, tai jau griūti nuo kėdės lietuviškam puritoniškam žiūrovui... Visgi filmo scenarijus geras, prancūziškos dvasios, kaip ir daugelis Ozono filmų. Daug gerų šeiminių konfliktų scenų, kurios virsta ir nerviniu žiūrovų pasimėgavimu (o ką aš sakyčiau tėvų vietoje?) ir pamokančiu auklėjimo būdu.

Gal filmas neprovokuos šitaip aštriai kaip kažkada Ozono šedevras „Skandalingi užrašai“, tačiau tai ir nėra žanriniai trilerio rėmai, veikiau melancholiškas, kiek poetiškas pasakojimas apie jaunystės ir grožio galią tokio kulto visuomenėje, kur jaunystė ir grožis tampa ne vien tik vertinga preke ir ginklu, bet ir savasties, saviraiškos tapatybės dalimi, kad pasijustum gyvenime gyvu žmogumi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Bela" / "Bella"

Sveiki, 

Perspektyvaus meksikiečių režisieriaus Alejandro Monteverde filmas „Bela“ (ispan. Bella) (2006) daugeliui žiūrovų visgi patiko. Nors po „Bela“ beveik tik po dešimties metų jis pristatė kitą filmą „Mažas berniukas“ (2015), kurį kino kritikai praktiškai sunaikino. „Bela“ – tai, rodos, tipinė istorija, kurioje iškeliamos Lotynų Amerikos socialinės problemos: žūtbūt gauti Majamyje darbo ir bučiuoti šeimininkams kojas, kad leidžia dirbti – primena dešimto dešimtmečio Lietuvą užpuolusias meksikiečių muilo operas. Šį įspūdį sustiprina ir jaunos merginos Ninos, atleistos iš darbo, nepavydėtina situacija: bedarbė, be šeimos ir dar nėščia...

Iš esmės siužetas gana nuspėjamas. Paskui Niną seka jaunas virtuvės šefas, norėdamas atpirkti savo praeities klaidą, todėl jo perdėtas gerumas ir altruizmas iš esmės pateisintas, bet, pripažinkime, filmas labiau primena pasaką, kur lotynų amerikietei nuskyla, nes „gerasis elfas“ seka paskui ją, galiausiai tiek vienam, tiek kitam praeities klaida atsiperka su kaupu ir viskas baigiasi kaip gražioje svajonėje be didesnės provokacijos ar apmąstymų, tarkime, neseniai matytas meksikiečių filmas „Mis Bala“ tiek siužetu, tiek istorija atrodo kur kas patrauklesnis. Dar geriau pamąsčius, filmas atrodo angažuotas savo socialine atmosfera ir kultūra, kuri neatsiejama nuo skurdo, bet „išlupus“ istorijos vingį ir perkėlus, tarkime, į kokį Niujorką, filmas dar labiau suplokštėtų ir tiesiog taptų dar viena nykia ir pigia atpirkimo istorija...

Visgi bravo filmo operatoriui ir režisieriui, kurie gražiai sukomponavo siužetą, o kameros darbas ne saldus ir pakankamai dinamiškas, tačiau techniniai dalykai negali atpirkti pačios istorijos plokštumos. Net neabejoju, jog toks šviesus ir dirbtinio konstrukto filmas labai patiks „teisingo gyvenimo“ stabmeldžiams, pvz., kokioms užkietėjusioms super mamytėms, serialų mėgėjams. Nesakau, kad tokio kino nereikia, priešingai – tos gražios istorijos išties nuskaidrina ir priverčia tikėti geresniu gyvenimu, tačiau būsiu tikriausiai išaugęs iš tokio kino.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vadink mane savo vardu" / "Call Me by Your Name"

Sveiki,

Vienas laukiamiausių paskutiniu filmų buvo italų režisieriaus Luca Guadagnino sukurta romano ekranizacija „Vadink mane savo vardu“ (angl. Call Me by Your Name) (2017), kuris pelnytai įtrauktas į pačių geriausių šiais metais pristatytų filmų topus. Anksčiau režisierius stebino mane puikiais filmais su transformacijos diva Tilda Swinton „Aš esu meilė“ (2009), „Didesni purslai“ (2015) (beje, 2018 metais mūsų laukia dar vienas šio režisieriaus ir aktorės darbas „Suspiria“).

„Vadink mane savo vardu“ – tai istorija, kuri vyksta karštojoje Italijoje, kur į atokų kaimelį atvyksta jaunas mokslininkas ir apsistoja pasiturinčio mokslininko draugo namuose. Rodos, jaunasis mokslininkas Oliveris nieko neveikia, tik deginasi prie įvairių vandens telkinių, o jį nuolat stebi ką tik iš paauglystės į jaunuolio amžių įžengęs Elijas. Netrukus filme ima kibirkščiuoti homoreotinė įtampa, kuri randasi tarp skirtingų amžiaus vyrukų, kuri netgi primena pamišėlišką aistros medžioklę „kuris kurį“...

L. Guadagnino kaip visada pasitelkia visas itališko aristokratiško gyvenimo subtilybes: gamtą, didingus namus ir tik italams būdingą bendravimo manierą, kuri svetimšaliui Oliveriui tampa egzotika. Netrunka filme rastis, rodos, nuobodžiai snobiškame siužete vidinė įtampa, kiek erotizuota, kiek alegoriškai ir simboliškai iliustruota su iš jūros ištraukta jaunu nuogo vyruko statula. Režisieriui galiausiai pavyksta iš vienos vasariškos meilės nuotykių atmosferos išgauti pamokančią gelmę ir tai toli gražu nekvepia jokia LGBT  propaganda ar noru įrodyti, kad yra ir kitokia meilė, bet viskas „slysta“ taip natūraliai, kad nekyla jokių tapatybės ar susipriešinimo disputų ir visas meilės „sunkumas“ lieka kaip vasaros nuotykis, primenantis truputį kai kuriuos senesnius F. Ozon filmus.

Labai puikiai pagrindinius vaidmenis sukuria du talentingi aktoriai Armie Hammer ir jaunasis Timothee Chalament, pastarajam šviečiasi ypač tolimas kelias į labai gerus vaidmenis, nes šitaip natūraliai ir giliai perteikti vaidmenį – ne kiekvienam duota. Daug ką filme atperka tiesiog labai nuosekli ir kruopšti režisūra, užpildanti tylia vidine veikėjų įtampa. Nežinau, man filmas labai patinka ir dėl to, kad jis „gėjiškos“ tematikos, tikriausiai daugelis lietuvių spjaus ir nežiūrės iš homofobinio principo, tačiau raginu gurmaniškesnio filmo žiūrovams neapsigauti dėl principingo bukumo ir visgi šį filmą pažiūrėti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 8.5

Filmo anonsas:

Filmo aktoriai apie darbą filme laidoje „The Ellen Show“:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Kalėdinis Maištingos Sielos sveikinimas skaitytojams

Sveiki,

Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos... Kelintos jos man? Kelintos jos Jums? Kalėdos man tarsi stabdžiai – sustoti, pagalvoti, pailsėti, apsvarstyti, brėžti su koja sniege ar purve liniją ir matuoti dar vieną kažin kokią distanciją.

Norėtųsi, kad tos distancijos būtų tik vis prasmingesnės, vis geresnės, vis įdomesnės. Šįkart noriu palinkėti visiems (kartu ir sau pačiam) pamiršti iškreiptus ir susisukusius veidus, pamiršti politiką, sąskaitas, pamiršti tą sunkų gyvenimą, į kurį esame be pasirinkimo įvelti dėl ekonomikos, paskolų sveikatos problemų ir kt. Ir trumpam „sugauti šviesą“, sugauti žydrąją paukštę ir nors akimirkai pasijusti dėkingiems, kad gyvename, kad kvėpuojame, kad galime judėti į priekį, kad yra aplink mus šis nuostabus galimybių pasaulis!

Taigi, noriu palinkėti gyventi įdomiai smulkmenose, pastebėti geras tendencijas, juoktis iš savo kvailų nesėkmių, nustumti cinizmą ir piktdžiugą į šalį, daugiau naudotis besąlyginės meilės resursais ir kartais sau pasakyti: „aš esu čia ir dabar, tiesiog esu, esu, esu... ir dėl to, kad esu ir suvokiu tai čia ir dabar, gera gyventi; gera lyg bitei rinkti gerą ir nelabai patirtį, lipdyti iš patirties instrumentų save.“

Būkime ne tik per Kalėdas, bet visur ir visada – džiugiausiomis ir juodžiausiomis akimirkomis – sau įdomūs, priimdami viską kaip nuostabią gyvenimo patirtį. Su šv. Kalėdom ir artėjančiais Naujaisiais metais!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Robbie Williams and Nicole Kidman (Frank Sinatra version) - "Somethin' Stupid" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Kalėdinių dainų, kurios man tiktų ir patiktų – daugybė! Šįkart benaršydamas po YouTube aptikau šią kadais jau primištą dainą – „Somethin‘ Stupid“, kurią atlieka Robbie Williams ir aktorė Nicole Kidman. Pirmoji šios dainos versija pasirodė 1966 metais ir ją savo žmonai parašė C. Carson Parks, tačiau dainą 1967 metais smarkiai išpopuliarino Frank Sinatra su dukra Nancy Sinatra. Vėliau daina tapo tokia populiari, kad ją tiesiog dainuodavo visi, kas netingi.

2001 metais Robbie Williams įrašinėjo nestandartinį savo albumą „Swing When You‘re Wining“ ir pasikvietė Nicole Kidman, kuri neseniai buvo „Mulen Rouge“ įrodžiusi, kad gali dainuoti. Daina beregint tapo viena žinomiausių iš albumo ir pasirodžiusi prieš pat Kalėdas šovė į viršūnes. Daina tapo perkamiausiu singlu Europoje ir daug kur pasiekė klausomiausius topus.

Šiandien siūlau paklausyti abiejų šios dainos versijų.

Robbie Williams ir Nicole Kidman versija:

Frank Sinatra ir Nancy Sinatra versija:

Žodžiai / Lyrics

"Something Stupid"
(feat. Nicole Kidman)

I know I stand in line
Until you think you have the time
To spend an evening with me
And if we go someplace to dance
I know that there's a chance
You won't be leaving with me

Then afterwards we drop into a quiet little place
And have a drink or two
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you

I can see it in your eyes
You still despise the same old lines
You heard the night before
And though it's just a line to you
For me it's true
And never seemed so right before

I practice every day to find some clever
lines to say
To make the meaning come true
But then I think I'll wait until the evening
gets late
And I'm alone with you

The time is right
Your perfume fills my head
The stars get red
And oh the night's so blue
And then I go and spoil it all
By saying something stupid
Like I love you
I love you...

Jūsų Maištinga Siela

Nauji metai - naujas Nijolės Gabijos Wolmer "Didysis astrologinis mėnulio kalendorius"

Sveiki,

Po to, kai du buki žurnalistai kavinėje susėdę kūrė populiariam dienraščiui astrologines prognozes kiekvienam zodiako atstovui, mano pasitikėjimas šunastrologiais absoliučiai nunyko, tačiau Lietuvoje yra kelios profesionalios ir už savo darbą atsakomybę prisiimančios astrologės – Palmira Kelertienė ir, žinoma, Nijolė Gabija Wolmer, kuri leidžia galbūt brangiausią (pinigine prasme) kalendorių, bet Lietuvoje sau lygių neturintį tokio tipažo leidinį – čia mano subjektyvi nuomone, jeigu ką.

Deja, mano aplinkoje nėra, kas nors kiek rimtai žiūrėtų į astrologiją, tad švenčių proga šį leidinį pasidovanojau sau. Tiesa, turiu priekaištą: kodėl 2018-ųjų metų kalendoriuje nebeliko mandalų? Tiek metų jas autorė su vyru kurdavo, o šiemet tik iliustracijos... Kiek apmaudu, bet gal laiko nebeliko šiems darbams, nežinia.

Visada galite apsilankyti autorės internetiniame portale www.wolmer.lt

Jūsų Maištinga Siela