Sveiki,
Rašyti vaikams ir paaugliams, man atrodo, kai esi jau
įsitvirtinęs suaugusios literatūros baruose, gana sudėtingas reikalas. „Nusileisti“
arba „pakilti“ iki vaiko ir paauglio sąmonės sudėtingas dalykas, kai kam
nelabai ir įmanomas, todėl visada žaviuosi tais universaliais rašytojais, kurie
geba rašyti kokybiškai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Manau, Renata Šerelytė
būtų viena iš tokių autorių, nors ir ne visos man jos knygos suaugusiems tiko
ir patiko.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kiek netikėtas mano rudeniniu literatūriniu skaitiniu tapo
serbų rašytojo Dejan Atanacković (g. 1969) romanas Luzitanija
(serb. Luzitanija), kuris savo tėvynėje 2017 metais tapo pripažintu
geriausiu serbų romanu. Pats rašytojas gerai žinomas kaip itin spalvingas
menininkas, kuris intensyviai dirba ne tik už stalo, bet nuolatos sukasi tarp
žmonių: parodų kuratorius, vizualiųjų menų menininkas, žymus ir populiarus dėstytojas.
Autorius taip pat dirba ir su psichiatrijos pacientais, taikydamas meninius dialogus.
Būtent pastarasis požiūris į psichikos sutrikimą turinčius ligonius ir jų vietą
visuomenėje inspiravo vieną iš pagrindinių šio distopinio romano motyvų.
Knygos istorinis kontekstas įdomus jau vien iš užkabinančios
anotacijos. Fiktyvūs ir realūs įvykiais vaizduojami Pirmojo pasaulinio karo
kontekste. Apsupus dabartinę Serbijos sostinę Belgradą, visas miestas tapo okupuotu
kraštu, išskyrus tuometinį beprotnamį. Karui bepročiai nebuvo įdomūs, todėl
jiems leista tvarkytis savo teritorijoje pagal savas išgales, nesikišant į politiką.
Pasinaudojęs šiuo netikėtu istoriniu kompromisu autorius kuria distopinį
Luzitanijos respublikos modelį, kur karų siautulyje staiga beprotnamis tampa
savita ramybės ir išminties oazė, o beprotnamio pacientai ir gydytojai,
atsisakę taikyti antihumaniškus tuo metu paplitusius gydymo būdus (karštos
vonios, pririšimas prie lovos ir t. t.), sukuria liberalios pagarbos vertą
valstybę kaip antitezę kvailų karų kamuojamai Europai.
Tirštas ir intelektualus autoriaus pasakojimas iškart
nugramzdina į paradoksalių situacijų, įvykių tekstūrą, kurioje skaitytojas
nardo tarsi Alisa po skirtingas tikroves. Pasitelkęs beprotnamyje
manifestuojantį pacientų sudainuotą himną, kurio esmė: beprotybė yra lygi protui,
o kvailiai valdo pasaulį, priimdami kvailiausius sprendimus. D. Atanackovičius imasi
kryžminti istorinius faktus ir kurti realiai egzistavusių veikėjų
hiperbolizuotus portretus, kurie vienaip ar kitaip nukentėję nuo pasaulyje
įsivyravusios kvailybės, atsiduria Luzitanijoje, kitaip sakant, ten, kur galima
apsisaugoti nuo pasaulio blogio – kvailių, sumaniusių karą ir kitus šiaip normas.
„Juk bepročiai nuo amžių amžinųjų
suiminėjami ir metami į belangę, o kvailybė visais laikais iškilniai garbinama.
Šiaip jau neįmanoma lyginti mažo žmogelio kvailybės su monumentalia net pačios
mažiausios valstybės kvailybe. Toli driekiasi kvailybės horizontai ir jie yra
romantiškai nepasiekiami (p. 143)“ – sako psichiatrijos daktaras
Stojimirovičius, popietėmis pacientams vesdamas ilgas ir sudėtingas paskaitas
apie kvailybę.
Romane Luzitanija yra ir psichiatrijos klinika, ir
toji utopinė valstybė, ir Portugalijos istorinis regionas, ir garsus XX amžiaus
pradžioje nuskendęs laivas, kuriame, pasak romano, keliavo vienas serbas vardu
Teofilovičius. Pastarasis tampa vienu ryškiausiu ir įdomiausiu romane vaizduojamų
veikėjų. Architektas, kuris visą savo dėmesį skyrė savo būsimo kapo architektūros
pompastikai, per stebuklą išsigelbsti iš nuskendusio laivo ir pėsčias per
Pirmojo pasaulinio karo apkasus, urvus ir požeminius bunkerius atkeliauja kaip „žmogus
legenda“ į Luzitaniją, dėvėdamas ir niekada nenusiimdamas Luzitanijos laivo
gelbėjimo liemenės. Autorius, pasitelkęs magiškąjį realizmą, supina istorinius
įvykius su pasakų personažais, taikydamas kaip anuomet Lewis Carroll Alisos
stebuklų šalyje atvirkštinę pasaulio logiką. Šiaip ar taip juk joks sveiko
proto žmogus neturėtų dalyvauti kare, nebent yra kvailys, priveiktas stačių, brutalių
ir militaristinių idėjų, tampa pilkos paklusnios minios dalimi, kuri pasiryžusi
mirti už tėvynę.
Būtent patriotinės idėjos tampa viena labiausiai pašiepiamų
vertybių, kritika nacionaliniam ir pervertintam pasididžiavimui, kurią
primestinai ir dirbtinai turi garbinti kiekvienas serbas ar bet kuris savo
šalies atstovas. Autorius pasitelkia anų dienų politikus, juos transformuoja
tiek fotografijoje, tiek distopiniame pasaulyje į gyvūnus, iš dalies teikdamas,
kad esame vedini prigimtinių instinktų ir kiekvienas dirbtinai vaidindami savo
nacionalinį patriotiškumą užimame tam tikro žvėries vaidmenį po savo šalies
vėliava.
Svarbų romane vaidmenį, kaip seniai skaitytame Nobelio
premijos laureatės Olgos Tokarczuk romane Bėgūnai, užima preparuotų
egzempliorių galerija bei parsivežtos iš už jūrų ir marių aborigenų galvos. Anuomet
žmogaus žiaurybėms ir siauraprotiškumui nebūta ribų, nes tie patys išsilavinę
žmonės tolimame Australijos krašte kapojo vietos gyventojams galvas, o jas sudžiovinę
nešiojo kaip sėkmės talismanus. Knyga nors ironiška, tačiau vis už teksto aidi nuolat
aidintis civilizuotam žmogui užduodamas moralinis klausimas: kokio riboto
proto, kitaip sakant, kvailumo turi būti homo sapiens, kad šitokiais barbariškais
būdais išsikeltų save virš kitų?
Luzitanija, manding, kaip valstybė nėra savaime knygoje
distopinė, ji, sakyčiau, utopinė, nes čia žmonės jaučiasi saugūs savo
beprotybės laisvėje, o aplinkui realusis mūsų pasaulis, kuris kasdien Pirmajame
pasauliniame kare praranda tūkstančius gyvybių yra – ir vėl paradoksas! – tikrų
tikriausia distopinė įsitvirtinusi tikrovė. Autorius, paversdamas tik iš pirmo
žvilgsnio sąvokas „kvailybė“ ir „sveikas protas“, it plūgu išvagoja pirmuosius XX amžiaus dešimtmečio Europos istoriją ir kaip iš po žemių dienos švieson išverčia prieštaringą
tiesą: mes kuriame romanus apie distopijas, nesuvokdami, jog gyvenome (ir
galbūt net šiandien gyvename) vienoje iš juodžiausių apsivertusių vertybių,
politinių ir idėjų distopinėje tikrovėje.
Negaliu nepaminėti vieno labai svarbaus dalyko, kuriuo
knygoje iš tikrųjų mėgavausi – Laimos Masytės labai geru vertimu. Kiek
nuostabių veiksmažodinių sinonimų! Tokių itin retai sutinkamų (pavyzdžiui, vibždėti), ne vien
verstinėje grožinėje literatūroje, bet ir itin gerai rašančių lietuvių autorių
kūryboje. Nustebčiau, jeigu šis vertimas nebūtų minimas tarp geriausiai šiais
metais išverstų kūrinių.
Romane minimas ir arbatos imperijos savininkas
Liptonas, spiritizmo seanso mada, gydytojas Ervardas Rajanas bei kitos
pavardės, apie kuriuos menkai žinantiems arba visai nežinantiems galima
pasipildyti istorinių bei kultūrinių žinių bagažą ir save intelektualiai
praturtinti. Autoriui pavyko išlaikyti tirštą literatūrinį pasakojimo ritmą,
žaismingą, kitaip sakant, investuoti į knygos literatūriškumą, neprarandant
turinio turtingumo. Luzitanija, nors nedidelė knyga, tačiau ją skaityti
galima mėgautis lėtai ir turiningai. Tai intelektualios grožinės literatūros
pavyzdys, kaip galima tam tikrais būdais, analizuojant pasaulį, rasti būdą,
nusakyti šiaip dažnai nepastebimus paradoksus ir suabejoti sveiku protu, kuris
neretai gali atsisukti pačiais žiauriausiais būdais prieš žmones, kad gali
sunaikinti net ištisas tautas. Ieškodamas alternatyvios literatūros į Luzitaniją,
pagavau save vėlei permąstant Eric Vuillard Darbotvarkė (Žara,
2020) bei vokiečio Florian Illies 1913. Šimtmečio vasara (Sofoklis,
2014).
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat
pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų
mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus
žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir
vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad
režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“
(2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų,
susietų su gyvenimo pabaigos baime.
Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per
vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou
juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš
pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur
besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti
taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo
atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę
vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir
netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla
sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė
kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą
išgyvenimo kovą.
Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik
primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius,
pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra
baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama
tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs
su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta
yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas
pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir
mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių
galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina
pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 55/10
IMDb: 5.7
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Naujasis jubiliejinis „Amerikietiška siaubo istorija:
dviguba savybė“ (angl. American Horror Story: Double Feature)
serialas, kuris jau skaičiuoja dešimtuosius šios antologijos metus. Nors serialas
pratęstas dar keliems ateinantiems sezonams, kai kurie jaučia, jog jie gali
būti paskutinieji sezonai, kadangi kanalo FX reitingai itin nukritę, tačiau,
kitą vertus, serialas publikuojamas Hulu platformoje ir tas, kas negali šiaip
pažiūrėti vakarais, tą gali padaryti internete. Visgi po praleistų pandeminių
metų, serialas, galima sakyti, išgyveno tam tikrą revoliuciją. Šalia jo
atsirado net 7 serijų alternatyvinis serialas pavadinimu „Amerikietiškos siaubo
istorijos“, kuris, žinoma, neprilygo šiai antologijai.
Paskutinysis sezonas „1984-ieji“ tikriausiai, mano
asmenine nuomone, buvo pats lėkščiausias ir nufilmuotas per perteiktas banalių
siaubo filmų klišių būdus. Daug žadėjęs „Kultas“, iš tikrųjų išsiskyrė savo
idėja vaizduoti Amerikos prezidento rinkimus (D. Trumpo ir H. Clinton rinkimų
fone) apie gaujas ir klounus žudikus. „Apokalipsė“ buvo techniškai žavus,
surištas su kultiniais keliais pirmaisiais sezonais, tačiau trūko daugiau
visumos, daugiau kultūrinių niuansų, kurie išplėstų konkrečią paranormalių ir
siaubą keliančių sričių, todėl beliko tik laukti, kada serialo kūrėjai iš
tikrųjų išnaudos vampyrus arba ateivius.
Dar gerokai prieš publikuojant pirmąją šio sezono
seriją, šio serialo sumanytojas Ryan Murphy gerbėjus savo twitter paskyroje
tarsi erzino, surengęs balsavimą, kurios idėjos žiūrovai norėtų išvysti
ateinančiuose sezonuose: sirenas, ateivius, maniaką žudiką Kalėdų senelį ar
vampyrus. Iš tikrųjų ateivių kaip šalutinę temą galėjome išvysti antrajame „Beprotnamis“
sezone, tad naujasis sezonas išties žymi dvi skirtingas istorijas, surištas su „Beprotnamiu“.
Pirmosios šešios serijos skirtos atokiame pajūrio miestelyje apsistojusiai
šeimynai, kuri atsibeldė į šį kraštą manydami, kad kol mama laukiasi, vyras
parašys kokį nors bestselerį, bet, kaip dažnai filmuose ir būna, vyrukas
išgyvena kūrybinę krizę, stokoja talento, todėl įsivelia į vietinių gyventojų
grupę ir pradeda vartoti narkotikus (juodas tabletes), kurios netrukus sužadina
nepaprastą talentą ir knyga parašoma per parą! Netrukus tas juodas piliules
aptinka dukrelė... Jos turi vieną šalutinį poveikį. Po jų visada norisi gerti
žmonių kraują. Pagrindinius vaidmenis šioje istorijos dalyje atlieka ilgamečiai
šios frančizės veteranai: Lily Rabe, Finn Wittrock, Evans Peters,
Sarah Paulson, Frances Conroy ir prieš kompanijos debiutuojantis nepamirštamas „Vienas
namuose“ aktorius Macaulay Culkin.
Šioji pasakojamoji linija nutolsta nuo klasikinių drakuliškosios
vampyrinės linijos. Staiga savo aistrų, tikslų ir talentų užvaldytieji gali
laisvai vaikščioti dienos metu. Sezonas nufilmuotas žiemos metu (ko šiaip R.
Murphy nenorėjo daryti), bet būtent šaltasis sezonas davė sezono startui itin
atšiaurią ir niūroką šviesos atmosferą. Jūrą, senas švyturys su laikrodžiu,
kapinės, jūra, išmetanti kraujo netekusius lavonus, ir bare dainuojantys
elegantiškai gotiški vampyrai. Išties atmosferiškai sezonas išsiskiria iš kitų,
nebeatrodo toks lėkštas ir kvailas kaip „1984-ieji“, o ir istorija nėra tokia
lengvai nuspėjama, nes sezonas randa tinkamą toną. Galiausiai šioji istorija
klausia: ar verta paaukoti savo žmogiškumą, kad taptumei geriausiu iš geriausių
ir ar nusivylimo kaina gali sunaikinti mus kaip asmenybes?
Likusios 4 serijos, mano supratimu, yra absoliutus desertas.
Jose pasakojama XX amžiaus vidurio JAV istorija, kada amerikiečiai su ateiviais
sudaro sutartį ir nuo to karto pasaulis, apdovanotas ateivių išmaniosiomis
technologijomis, ima labai greitai keistis. Čia istorija susluoksniuota dviem
laiko linijomis: septintas dešimtmetis ir šiuolaikinis pasaulis. Labai mėgstu
šį laikotarpį ir temą, todėl labiausiai žavėjausi būtent retro spalvomis ir specialiai
senąjį Holivudo aukso amžių perteikiamais garsais bei kalbėjimu. Šioje laiko
juostoje vaizduojami JAV prezidentai, jų žmonos, fone aidi Kenedžio nužudymo
šūvis, galiausiai prezidento meilužė Marilyn Monroe taip pat miršta. Miršta visi,
kurie žino JAV valdžios bei ateivių sandorį ir nori apie tai prabilti viešai. Netikėtas
amerikiečių lakūnės, dingusios virš Ramiojo vandenyno, Amelia Earhart atsiradimas,
kiborgai ir net Baltuosiuose rūmuose į žmogiškuosius pavidalus įsitaisiusi reptilijų
rūšis. Iš tikrųjų šiose keturiose serijose sudėta ne viena itin garsi ir kai
kada labai įtikinamai viešojoje erdvėje sklandanti konspiracinė teorija,
pavyzdžiui, tikrosios Dž. Kenedžio nužudymo priežastys.
Antrojoje sluoksnio dalyje regime ketveriukę, kurią
apvaisina didžiulis ateivis aštuonkojis. Du vyrukai bei dvi merginos tampa
svetimo vaisiaus nešiotojai, nes pernelyg arti trynėsi Arizonoje prie ateivių
bazių. Galiausiai jie patenka į tos bazės gilumą ir pradeda gimdyti ateivius
hibridus, sutinka pagrobtas ir nė per dieną nepasenusias garsias asmenybes. Ypač
nustebino Steve Jobs pasirodymas...
Ką šioji spalvinga ir temperamentinga AHS dalis nori
perteikti? Kad visas mūsų ateiviškomis konspiracijomis apipintas pasaulis
galimai gali būti tiesa. Autoriai itin gerai „susiuvo“ skirtingas konspiracijas
į vieną nuoseklią laiko ir pasakojimo liniją, panaudoję plačiai sklandančias
paskalas ir galimas tiesas apie ateivių valdomą pasaulį ir tai perteikė meniškai,
įdomiai ir gana tiksliai.
Po ilgų ilgų sezonų, manau, kad „Dviguba savybė“ tampa
vienu mėgstamiausiu AHS sezonu, kuris vėlei leidžia atpažinti savitą atmosferą,
idėją ir stilių, kuris kontrastingai ryškus, lyginant su kitais sezonais. Pasirinkta
rimta tonacija, ateiviški garso efektai atgaivina senų siaubo filmų motyvus ir sukeliamas
būsenas, todėl kai kada atrodo, jog žiūri gerokai modernizuotą klasiką, atpažįsti
amerikietiškos siaubo kultūros elementus bei amerikiečių kultūros asmenybes,
įskaitant mokslininkus, lakūnes, prezidentus, menininkus ir visa tai sudaro
lengvo, nesudėtingo, bet nuolat stebinančios struktūros pasakojimą. Taigi „Dviguba
savybė“ iš tikrųjų tampa vienu stipriausiu „Amerikietiškos siaubo istorijos“
sezonu.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Kaip greitai bėga laikas, pamaniau žiūrėdamas filmą „Adamsų
šeimynėlė 2“ (angl. The Addams Family 2) (2021), nes juk pernai
mačiau pirmąją šio animacinio filmo dalį... Bet ar pernai? Pasirodo, užpernai!
Vadinasi, pasenau dviem metais, bet atrodo, kad dar vakar žiūrėjau... Štai žiūrėdamas
Lietuvoje tikriausiai kultinio serialo perkėlimą į animaciją pagalvojau, kad filmo
kūrėjai pernelyg greitai susizgribo antrajai daliai. Kodėl?
Visų pirma, prastas scenarijus ir naujų idėjų stoka
leidžia per „Adamsus“ pamiegoti. Tikėdamasis dar aštresnių nuotykių ir juodojo
humoro elementų, kuo iš tikrųjų pasižymėjo vaidybinės „Adamsų“ versijos, animacinė
gerokai nuvilia. Juk Adamsų idėja buvo utriruotas ir hiperbolizuotas juodasis
humoras ir mūsų slapčiausių ydų bei gotikos, Viktorijos laikų atmosferos šou,
kurio šiek tiek galėjome aptikti pirmojoje animacinio filmo dalyje, tačiau
šioji, galima sakyti, absoliučiai nusivažiavo nuo pirminės idėjos. Kūrėjai
pasiliko sau laisvą interpretaciją ir Adamsai šiame filme man atrodo daugiau
nei normalūs, jie dėl savo išskirtinumo ne tik kad visuomenės lyderiai, kitaip
sakant, influenceriai, bet ir prarado asketiško asocialumo idėją, atvirkštinę
žmogiškąją filosofiją, kurią galėjome justi ir savotiškai mėgautis vėlgi vaidybinėse
versijose.
Adamsai atostogauja kaip itin normalūs žmonės, patiria
panašius išgyvenimus, nuotykiai ir juokeliai jau tikrai matyti ir daugeliu
atžvilgiu, reklamuojant JAV geografines lankytinas vietas, atrodo, itin nuvalkiotai.
Juokinga scena, kurioje tikrai sukikenau, buvo Svirdulys, užgrojęs atokiame
bare Glorios Gaynor nemirtingą hitą, o visa kita siaura, lėkšta, nuspėjama,
šabloniška.
Mano įvertinimas: 3/10
Kritikų vidurkis: 37/100
IMDb: 5.3
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Naujos rudeninis knygų derlius. Norisi tik pačios
pačiausios. Booker Internacional finalininkės japonų rašytoja Yoko Ogawa „Atminties
policija“ ir Gabriela Caberon Camara „Činos Airon kelionės“ – jau laukia
lentynoje. Ilgajame Booker sąraše buvęs Richard Powers su kūriniu „Orfėjas“ ir
absoliučiai netikėtas ir neplanuotas skaitinys iš paties Kaukazo – Narine
Abgaryan „Iš dangaus nukrito trys obuoliai.“
Kas pasakys, kad ruduo nuobodus?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik
neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma,
nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai
ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai
skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife)
(2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close
pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo
pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus
ir silkę!
Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad
išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą
sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui
paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas
pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai
literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje,
tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria
Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės
meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai,
nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo
unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog
anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima
persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat
padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji
suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...
Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas
neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios
realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su
feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet,
kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas
buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį
filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna
tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai
besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai
palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.
Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo
literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir
santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos
pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl
savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad
taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda
iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas:
kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas?
Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man
švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo
partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas
mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto
vaidmens.
Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite
dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino
nuo pradžių iki pabaigos.
Mano įvertinimas: 10/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Artėjant lapkričio pirmajai dekadai, filmų rinka užplūsta
siaubo filmų bumas. Kai kurie laukia ištisus metus, kad galėtų įšokti į šią
beprotišką karuselę. Siaubo filmais pagarsėjęs režisierius David Bruckner sukūrė
dar vieną savo filmą pavadinimu „Nakties namai“ (angl. The Night
House) (2020), kurio pavadinimas linkęs ištirpti tar daugelio kitų panašaus
pavadinimo filmų, todėl garantuoju, kad vien iš pavadinimo po metų nelabai
atsiminsite, apie ką šis filmas. Nepaisant visko, filmas nėra toks jau ir
prastas, nes režisierius gana išmoningai pritaiko magijos, vaiduoklių, demonų
ir klinikinės mirties išgyvenimo pasakojimo niuansus.
Istorijos centre – depresija serganti mokytoja Betė, į
kurios namus prie ežero, atrodo, naktimis nori įsilaužti kažkoks nusikaltėlis. Galiausiai
mes sužinome, kad neseniai Betės vyras nusišovė valtyje, o jai naktimis vis
intensyviau ima vaidentis buvęs vyras (bet ar tikrai jis?), siųsdamas
dviprasmiškas užuominas. Žodžiu, režisierius tampo žiūrovą už pusiau
detektyvinės istorijos ir kartu baugina viską mistifikuodamas.
Iš tikrųjų šis filmas turi gana mažą biudžetą, vos keletą
aktorių ir pirmu smuiku groja Rebeca Hall, kuri jau ne kartą vaidino panašaus
žanro filmuose. Visumoje viskas ima tik dar labiau blogėti, o paslaptys, kaip
ir įprasta tokio tipažo kine, atskleidžiamos be didesnių mįslių t. y.
dekoduojant nuo A iki Z, todėl tikėdamiesi neįveikiamo Tvin Pykso, galite vėl
graudžiai apsirikti. „Nakties namai“ toli gražu ne stebuklas ir žiūrėdami jau
galite numanyti apie ką ir kaip, nes panašaus plauko filmų sukurta labai daug,
tačiau skųstis taip nėra dėl ko, nes istorija pamažu įtraukianti, įtampa ir mįslės
suraizgytos gerai, o atsakymai visi pateikiami pabaigoje. Pramoga, jaudulys ir
atokvėpis nuo kasdienių įtampų – štai, ką siūlo šis filmas.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 68/100
IMDb: 6.6
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Paskutiniuoju metu į amerikiečių ir britų draminius
filmus, kurie „apipilti“ nominacijomis ir apdovanojimais žiūriu gana įtariai,
nes galiu iškart nujausti aiškią receptūrą, politinį kontekstą, už ką filmas
pelnė tiek garbės. Jau kuris laikas didelė dalis tokių filmų tampa tiesiog
neblogi arba vidutiniai, pernelyg mąstyti nereikalaujantys, tačiau lyg ir nebanalūs,
kad būtų įveikiami emociškai bet kam. Anuomet, kai pasirodė Stephen Frears
režisuota biografinė drama „Filomena“ (angl. Philomena) (2013),
norėjau labai pamatyti, net neabejojau, kad Judi Dench, nuostabi savo kartos
aktorė, įtrauks nuo pat pirmų kadrų, tačiau žiūrėdamas šiomis dienomis šį filmą
pajutau tam tikrą atmetimo reakciją. Bent jau iš pradžių.
Žinoma, Judi Dench yra Judi Dench ir jai sunku
prilygti. Pati istorija kaip iš kokio keistai atpažįstamo chrestomatinio vadovėlio:
sunkmečiu vienuolės priglaudžia jaunas šeimų dėl gėdos atstumtąsias merginas,
padeda joms pagimdyti už vergišką kasdienį darbą, o ir reikalui esant su kūdikiais
elgiasi kaip su savo nuosavybe. Jaunoji Filomena tą, aišku, patiria, o po 50
metų, jau senutė, kuriai netikėtai prabyla ilgai maldytas sąžinės balsas,
leidžiasi ieškoti sūnaus. Jai dar talkina ambicingas žurnalistas su suteršta
reputacija. Ilgą laiką galvojau, ką aš čia, po velnių, žiūriu? Istorija pasirodė
bent pirmąsias 45 minutes tokia lėkšta, kad nesupratau, kaip šis filmas
apskritai atsidūrė tokioje matomoje vietoje, tačiau netrukus veikėjai nuskrenda
į JAV ir ten netikėtai Filomenos savastis „suskamba“ kažkaip įdomiai: netašyta,
nepasiturinti moterėlė auklėja savo nuoširdžiu pavyzdžiu arogantišką
žurnalistą, kuris ją visąlaik mato kaip visuomenės atsilikėlę, iš kurios galima
išpešti naudos.
Žodžiu, beveik komikinė kontrastinga porelė (senutė ir
žurnalistas) atranda sūnaus istorijos užuomazgas ir netgi išsiaiškina, kad jis
buvęs dešimtame dešimtmetyje įtakingas tarp politikų ir negana to, dar ir
homoseksualus. Mama besąlygiškai priima sūnaus homoseksualumą ir pamažu
arogantiškam žurnalistui ima vertis kažkokia apčiuopiama Filomenos paslaptis. Ji
nemoka smerkti, yra besąlygiškai atsidavusi sūnaus susikurtam portretui ir
nesmerkia nei melagių vienuolių, net nesugeba pasiųsti sadistės dviveidės
paralyžiuotos davatkos vienuolės, kurios vaginos nekaltybė yra pamatas viso jos
krikščioniškojo tikėjimo, o visa kita – tai tų jau nuodėmingų paauglių
seksualinių geidulių sugriauti gyvenimai, kurie neverti dangiškos malonės. Nepatikėčiau
tokia istorija, jeigu nežinočiau, jog tai biografinis filmas apie katalikų
vienuolių savavališkai išdarkytas šeimas, apie homoseksualų JAV politiką.
Galiausiai Filomena apskritai tampa krikščioniškosios doktrinos ir Jėzaus
mokymo apreiškimu, idėja, o teisiantis žurnalistas ir vienuolės nuodėmių
verslininkės ir juodų avelių ganytojos tarsi paties Mozės perskeltos Raudonosios
jūros pusės, kurioms nelemta susidraugauti. Žodžiu, Filomena tampa žiūrovams
šventąja be jokių ceremonijų ar pompastikos, vien tik savo praktišku pasaulio
priėmimu: niekindamas ir draskydamasis nieko nepakeisi, tik tuščiai išeikvosi
laiką ir jėgas.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 7.6
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Ką siūlo mums Holivudas iš savojo pandeminio kino
derliaus? Nepasakyčiau, kad kažką itin naujo: daug spalvų, vizualių sprendimų,
nufilmuotų žaliuose paviljonuose ir įvilktuose į kompiuterinės grafikos dizainą
fokusuose. Panašiai iš dalies ir naujasis Holivudo filmas „Laisvasis Gajus“
(angl. Free Guy) (2021), kurį režisavo Shawn Levy. Filmas siūlo savotiškas
dviejų pasaulio linksmybes: vienas marveliškojo super didvyrių ir video žaidimų
mišiniu paremtas pasaulis, o kitas kur kas pilkesnis, kur galioja mobingas,
slogi darbo atmosfera ir neaiškūs santykiai. Ir žinoma, juk daug smagiau gyventi
avataruose, virtualioje erdvėje, kur pamiršti savo tikrąją tapatybę...
Tačiau „Laisvasis Gajus“ sako, kad viskas yra
priešingai, ir dirbtinis, algoritmais grįstas žaidimas ir jame esantys herojai
galbūt taip pat norėtų gyventi kitokį, jausminį gyvenimą. Nauja perspektyva,
sakyčiau, gana originali, patraukli, juolab kad per karantiną itin panirome į
kompiuterinį pasaulį. Netgi tie, kurie galbūt to nenorėjo, kitos išeities
nelabai turėjo, nes reikėjo užpildyti sustabarėjusios tikrovės spragas.
Pagrindinis filmo vyrukas staiga tampa (arba manome,
kad tapo) dirbtiniu intelektu, savarankiškai mąstančiu ir gebančių priimti
sprendimus. Dar geriau – tikra mergina ima kažką jausti kompiuterinei programai,
o filmu perteikta taip tikroviškai, kad mes net nebegalvojame, kad tas
pieštinis pasaulis kažkoks netikras. Efektas, sakyčiau, tikrai vykęs. Žodžiu,
nuotykiai per du pasaulius su ta paprasta jau iki gyvo kaulo nusibodusia formuluote:
piktadarys ir kodų grobikas nenori, kad mergina, besiaiškinanti jo paslaptis,
sužinotų, kad jis yra vagišius. Viena misija, meilės keista paralelėmis
nusidriekusi istorija, truputis šmaikščių ir juokingų detalių ir turime spalvotą
holivudinį tortą, kur visgi originalų ir įdomų scenarijų stelbia pernelyg
utriruoti ir išryškinti, nesudėtingi kaip primatai atogrąžoje, veikėjų charakteriai
ir motyvai. Bet kokiu atveju, tai šiandieninis Holivudas, pramoga visoms
juodžiausioms depresijos naktims.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 62/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Mark Haddon. „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ – Vilnius: Sofoklis, 2020. – 256 p.
Sveiki,
Sudėtinga apibrėžti britų rašytojo Mark Haddon
(g. 1962) bestselerio Tas keistas nutikimas šuniui naktį (angl.
The
Curious Incident of the Dog in the Night-Time) tikslingą
auditoriją. Šiuo metu ji įtraukta į devintokų literatūros nagrinėjimo lauką dėl
savo aktualios temos, mat, pagrindinis veikėjas yra penkiolikmetis Kristoferis
ir jis turi Aspergerio sindromą, kitaip sakant, dėmesio centre – berniukas,
turintis autizmo raidos sutrikimą. Tokia literatūra neturi amžiaus apibrėžties,
ji tinka ir paaugliams, ir jaunuoliams, ir visiškai žiliems skaitytojams.
2003 metais Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi knyga
beregint tapo pasauliniu bestseleriu, po metų Tyto albos leidykla
išleido lietuviškai, o paskutiniuosius leidimus nuolat kartoja leidykla Sofoklis
Kultinių knygų serijoje, o ją išvertė Birutė Bersenienė. Mokyklinėje programoje
šis kūrinys šliejasi prie lietuviškosios literatūros t. y. Vandos Juknaitės Išsiduosi.
Balsu ir aktualiai papildo vaikų supažindinimą su ypatingą likimą turinčių
vaikų istorijomis. Taigi problema gana aiški ir, sakyčiau, nuo čia galima
mokykliškai brėžti ribą, jog literatūra ne tik yra meninių priemonių
prisodrintas menas, kurį reikia gliaudyti, bet ir suvokiama kaip itin
tikslingų, opių ir nelengvų problemų tyrinėjimo ir išskleidimų lauką.
Tas keistas nutikimas šuniui naktį
mums pasakoja pirmuoju asmeniu pats Kristoferis. Autorius neblogai išstudijavęs
autizmo požymius, puikiai išmano jų socialines ir emocines problemas, todėl
visos knygos įdomumas yra tas, kad viskas išreikšta per Kristoferio sąmonę. Mes,
skaitytojai, esame priversti taip pat mąstyti, suvokti ir priimti pasaulį
Kristoferio akimis, drauge su juo šiaip jau normalius ir savaime suprantamus
dalykus priimti visiškai kitaip. Kristoferis gabus matematikas, jis mintyse
gali atlikti pačius sudėtingiausius uždavinius, jam patinka viskas, kas tikslu,
apibrėžta ir bet koks pokytis, nauji žmonės ar net artimųjų prisilietimai, jį
labai trikdo, todėl galime daryti prielaidą, kad Kristoferio Aspergerio
sindromas gana stiprus.
Istorija prasideda kaip detektyvas. Kristoferis randa
šake užbadytą kaimynės ponios Šiers pudelį Velingtoną ir jis atsiduria
nuovadoje kaip pagrindinis įtariamasis. Galiausiai jo tėvas, kuris vienas
augina Kristoferį, nes motina yra mirusi, jį ištraukia iš policijos, tačiau
būtent tas nutikimas Kristoferio sąmonėje pažadina smalsumą ir jis imasi
savarankiškai tyrinėti šį kriminalą. Kadangi jo protas imlus matematiniams
skaičiavimais, tad jo analinis mąstymas labai tinka šiai užduočiai, tačiau
tėvas labai širsta dėl to. Netrukus po šių įvykių Kristoferis išsiaiškina savo
šeimos paslaptis, kurių iki tol nežinojo. Čia įsukami ir meilės romanai,
neištikimybė, tėvo melagystės ir kiti šiaip jau melodraminiai elementai, kurie
nebeturėtų nieko nustebinti, nes šioji knyga turi visus tipinius detektyvinius
meilės kriminalo elementus. Stebina nebent tai, kad viską geba išsiaiškinti
autistas ir perteikti būtent per jo suvokimo lygmenį.
Stebina Kristoferio užsispyrimas ir tuo pačiu jo
emocijų eliminavimas. Veikėjas retsykiais atrodo itin šaltas ir bejausmis dėl
to paties sutrikimo. Štai kaip jis abejingai priima faktą, kad neturi motinos: „Nes
Motina yra mirusi. Nes ir pono Šierso daugiau nebematau. Taigi liūdėti dėl to,
ko nėra ir kas netikra, būtų kvaila (p. 93).“ Berniukas turi ir kitų
keistenybių, pavyzdžiui, jis labai nemėgsta geltonos ir rudos spalvų, netgi
skaičiuojant automobilius jo nuotaika gali labai smarkiai pasikeisti, tačiau
jam padeda mokyklos pedagogė Siobenė. Štai tokiame gana tvarkingai suręstame ir
pagal aiškų grafiką gyvena Kristoferis, kol vieną dieną susipykęs su tėvu jis
pabėga į Londoną...
Knygos struktūra taip pat neįprasta, nes Kristoferio
knygos skyrių numeriai – tai pirminiai skaičiai, kurie dalijasi iš savęs ir
vieneto. Knyga „prikaišiota“ įdomių mokslinių faktų, matematinių uždavinių,
todėl istorija atrodo žaisminga. Pavyzdžiui: „Bet Motiną kremavo. Tai reiškia,
kad ją paguldė į karstą, sudegino ir pavertė pelenais ir dūmais. Nežinau, kas
toliau nutinka pelenams, ir negalėjau šito paklausti krematoriume, nes
nedalyvavau laidotuvėse. Bet dūmai išeina pro kaminą ir išsisklaido ore, ir kartais
aš pažvelgiu į dangų, ir man atrodo, kad ten, aukštai, yra Motinos molekulės, o
gal jos sklando virš Afrikos ar Antarktidos, ar telkiasi į lietaus debesis virš
Brazilijos atogrąžų miškų, ar dar kur kitur kaupiasi sniego pavidalu (p. 44).“
Šioje kūrybiškai struktūruotoje istorijoje skaitytojui
suteikiama galimybė iš dalies per literatūrą įsikūnyti į autizmą turinčiojo pasaulį,
suvokti, koks tas pasaulis trapus ir pažeidžiamas. Tai potyrį siūlanti
literatūra, kuri ugdo mus, sakyčiau, geresniais, nes po tokios knygos gebame
labiau priimti kitokius žmones. Norėdami praplėsti šios knygos ribas, galima
pasižiūrėti ne vieną gerą filmą apie autizmo sutrikimą turinčius žmones,
pavyzdžiui: Barry Levinson Lietas žmogus (1988), Robert Remeckis Forestas
Gampas (1994), Karan Johar Mano vardas Khanas (2010).
Jūsų Maištinga Siela
