Knyga: Hanya Yanagihara "Mažas gyvenimas"

Hanya Yanagihara. „Mažas gyvenimas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2020. – p. 672.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, jog lietuvių kalba pasirodys Booker premijos finalininkės Hanya Yanagiros (g. 1974) žymiausias romanas Mažas gyvenimas (angl. A Little Life), kurį į lietuvių kalbą išvertė Marius Burokas. Tiesą sakant, nei apie rašytoją, nei apie jos šią knygą nieko iki tol nebuvau girdėjęs, tad labai nustebino, kad leidykla Baltos lankos investavo į šį kūrinį gana rimtai – mieste buvo pasirodę plakatai, reklamuojantys šį fotografo Peter Hujard darytą autoportretą, panaudotą knygos viršeliui. Nuotrauka daryta 1969 metais, tačiau iki šiol atrodo tokia meniška ir tinkanti knygai, kad nelieka abejonių, kad gatvėse trumpam lietuviai stabteldavo prie stendų įsitikinti, ar tikrai regi ne kokią nors socialinę reklamą su pagalbos telefono numeriais, o iš tikrųjų knygą! Visgi šitoks leidyklos žingsnis pasitvirtino ir mažiau nei per mėnesį pirmasis knygos 2500 tiražas buvo išpirktas, o tai jau Lietuvos mastu – bestseleris!

Bestseleris ne visada žada, kad knyga bus įtraukianti, maloni, pilna netikėtų įspūdžių ar šiaip tiesiog šokiruojanti. Internete vis atsiranda nemažai nusivylusių žmonių, kurie taip ir neįveikė šios knygos, tačiau tarp jų yra ir nemaža dalis, kurie knygą giria, todėl nevienareikšmiški knygos vertinimai tik dar labiau kursto knygų skaitytojų troškimą patiems išsiaiškinti, ar Mažas gyvenimas bus toji knyga, kuri panardins į gyvenimą ir ilgai nepaleis, ar iš tikrųjų liks po šimtojo puslapio nudrengta ir pamiršta. Asmeniškai šią knygą skaičiau beveik tris savaites – pusę milijonų žodžių, beveik 700 puslapių, smilkstančiomis rankomis kantriai laikiau svorį ir užsispyrusiai skaičiau šią knygą, kuri man sukėlė gana dviprasmiškus jausmus.

Mažas gyvenimas pasakoja apie keturių draugų istoriją – Vilemo, Džudo, Džei Bi, Malkolmo – draugystę, užsimezgusią, kai jiems tebuvo šešiolika-septyniolika metų studentų bendrabutyje. Šioji ketveriukė visą gyvenimą daugiau ar mažiau laikėsi vienas kito, dalijosi savo nuopuoliais ir pasiekimais. „Jie visi ieškojo atramos, paguodos: Malkolmas savo namuose, Vilemas – merginose, Džei Bi – dažuose, jis [Džudas] – peiliuose. Jie ieškojo to, kas priklausytų tik jiems, ko būtų galima laikytis įsikibus šioje siaubingoje erdvėje, nesuvokiamame pasaulyje, jo negailestingai bėgančiuose minutėse, valandose, dienose (p. 466).“ Kiekvienas savaip traumuotas, kiekvienas savaip literatūriškai „patrauklus“ dėl socialinių tapatybių įvairovės. Džei Bi – juodaodis homoseksualus dailininkas, Malkolmas – turtuolių tėvelių vaikas, dažnai nežinantis, ko nori, tačiau turintis aistrą architektūrai, Vilemas – gražiausias iš ketveriukės, turintis puikius fizinis duomenis ir siekiantis aktoriaus karjeros ir Džudas – labiausiai traumuotas, savo gyvenimo detales slepiantis jaunuolis, pasižymintis loginiu mąstymu ir studijuojantis teisę. Perkopus 150 puslapį iš šių ketveriukės vaikinų išryškinamas būtent Džudo portretas ir jo tragiška istorija.

Kas telpa į Mažą gyvenimą? Ogi pats gyvenimas! Autorė seka šių herojų likimus keturis dešimtmečius, išmoningai lyg po Minotauro labirintą vedžioja skaitytoją po jų asmeninius gyvenimus, pristato ir perteikia šių veikėjų santykius, jų nuolatines prasmės paieškas, karjeros pakylimus, tačiau didžiąją knygos dalį ji susitelkusi į sudėtingą Džudo asmenybę. Vyrukas slepia po avarijos likusius stuburo sužalojimus, jį kamuoja nevaldomi kojų skausmo spazmai, tačiau knygoje itin šokiruoja Džudo uždarumas ir nenoras prisileisti pagalbos. Galiausiai mes pamažu sužinome Džudo vaikystės istoriją, kuri kraupiai kriminalinė – begalinis fizinis ir psichologinis smurtas vienuolyne, brolio Luko seksualinis išnaudojimas, pagrobimas į sekso vergiją, sadistiniai kankinimai, prostitucija greitkelyje, venerinės ligos, pažeminimas ir kt. Visa tai jau galima nujausti nuo pat pradžių, tad autorė nė kiek nenustebina pasirinktais siužetiniais vingiais, bet stebina mokėjimu viską užvilkinti ir po to kruopščiai it mokinukė tęsti plačius ir gausius tų traumų aprašymus. Ar jie nors kiek mane glumino? Anaiptol. Galiausiai jei leido suvokti erzinantį Džudo naivumą nepriimti pagalbos, bėgti nuo psichologų, terapeutų, netgi nuo jį įsisūnijusio Haroldo ir netgi nuo savo mylimojo vaikino.

Džudo psichologinės traumos tampa itin aštriu autorės ginklu manipuliuoti skaitytoju. Vertėjas Marius Burokos išskyrė manipuliaciją kaip vieną esminių šios knygos bruožų, o man belieka tik sutikti, kad visa knyga „stovi ant manipuliacijos polių“. Skaitytojas nuolat gramzdinamas į ilgus Džudo ir jo draugų aprašymus, kartais iki tokių kankinančių smulkmenų, pavyzdžiui, ką jie valgo, kaip kyla liftu, ką veikia lovoje ir panašiai. Buitinis lygmuo itin svarbus, norint perteikti kasdienybės tėkmės įspūdį, o iš kitos pusės – skaitytojams, kurie nori taupiai ir svarbiausia – greitai ir įdomiai, manau, tąsys nervus ir privers nervintis dėl itin ilgų ir, atrodo, bereikšmių aprašymų. Autorė nuolat miksuoja ir balansuoja tarp populistinio grafomaniško nuoširdumo ir sadistinio kankinimo seanso. Labiausiai, jeigu galima taip išsireikšti, užknisa absurdiški veikėjų psichologiniai portretai ir veikėjų problemų sprendimai, po kurių skaitytojo galvoje aidi pasipiktinimas: ne, čia tai jau tikrai nesąmonė, to tikrai negali būti. Pavyzdžiui, žvelgiant į Vilemo portretą, atrodo, kad be jo natūralaus poreikio turėti sekso, jis neturi absoliučiai jokio neigiamo aspekto (netgi tas poreikis eiti pas mergas, atrodo, nuoširdžiai prigimtinis ir teigiamas). Jis besąlygiškai paklusniai priklausomas nuo Džudo, rūpinasi juo tarsi sūneliu ir net kelis dešimtmečius jie atrodo kaip geriausi draugai, kol galiausiai vieną dieną jie ima ir tampa pora. Kas per velnias? Argi žmonėms iš tikrųjų reikia dviejų dešimtmečių, kad susivoktų, ko iš tikrųjų nori vienas iš kito ir suvokia vienas kito geismą? Džudo poreikius dar galima pateisinti, tačiau Vilemo?

Abejotinas ir tas aspektas, kad Vilemas savęs nelaiko gėjumi, jis tiesiog myli moteris ir Džudą, štai kodėl jis nesurengia spaudos konferencijos ir kaip žymus aktorius nepraneša apie savo homoseksualumą. Tai autorės užmačios pavaizduoti ne tik homoseksualumą (nes Džei Bi lyg ir atstovautų homoseksualiesiems šiame kūrinyje), bet ir parodyti tą tarpinę pseudo biseksualią poziciją, jog galima mylėti tiesiog žmogų ir jo problemas, nepaisant lyties. Galiausiai autorė Vilemo ir Džudo santykius iš vienos pusės idealizuoja, romantizuoja kaip populiariojoje literatūroje, tačiau greitai viską „apsiuva“ Džudo hiperbolizuotomis traumomis. Labiausioje šiose santykiuose šokiruoja pasakotojo mielaširdingas veikėjų santykių perteikimas, tačiau tarp eilučių skamba banali tiesa: viskas paremta nenuoširdumu, Džudo užsisklendimu, nuolatinėmis manipuliacijomis apie savęs pjaustymąsi ir savo praeitį. Skaitytojui kyla ne tiek siaubas, kiek abejonė: kaip gali tiek ilgai tokie santykiai gyvuoti tokiu velnišku Vilemo atsidavimo pastangomis? Tas „nenoriu kitų skaudinti, todėl skaudinu save tyliai naktimis vonios kambarėlyje“ atrodo iš esmės toks naivus, kiek naivus ir dirbtinai ištęstas daktaro Endžio, Vilemo, Haroldo tylėjimas, matant, kad Džudas badauja, kenčia, žalojasi.

Rašytoja Hanya Yanagihara

Dar įtariau ir manipuliatyviau skamba, kai pasakotojas perima Vilemo pasakojimo poziciją ir nujaučia Džudo visus kompleksus, tačiau – kas apskritai naivu ir nerealu tikrovėje – bijo tiesiog paklausti ar įžeisti. Toks įspūdis, kad geriau žmogus te dvesią, negu opozicijos susės ir pakalbės apie reikalus: „... jis ėmė rimtai nerimauti, kuo visa tai baigsis ir ar Džudas iš viso sugebės užsiimti seksu. Jis iš kažkur žinojo, visada žinojo, kad Džudas vaikystėje buvo išnaudojamas, kad jam nutiko kažkas baisaus (ir galbūt ne kartą), bet, savo gėdai, niekaip negalėjo rasti tinkamų žodžių su juo apie tai pasikalbėti (p. 481).“ Perdėtas šablonas – veikėjai kaip užkietėjusiais viduriais metų metus galvoja, kaip neįžeidžiant vienas kito paklausti delikačių ir nepatogių klausimų.

Mažas gyvenimas – tai tarsi sadistinis performansas su švelniais butaforiniais patapšnojimais, kai logiškai nesupranti, kodėl veikėjai tokie sentimentaliai buki, vienas kitą bijo įskaudinti nesakydami tiesos, tačiau būtent tas tylėjimas tampa lėtu žudymosi instrumentu. Tai ir yra autorės spąstai – manipuliacija, Hanya Yanagihara balansuoja tarp gėrio ir blogio, traumos ir gijimo, savidestrukcijos ir pagalbos svertų ir iki dusulio tęsia ilgą gyvenimo skausmo ir laimės žaidimą, perteikdama visus depresijos etapus ir simptomus. Kiek skaitytojas yra pasiryžęs pasiduoti šiam kantrybės reikalaujančiam žaidimui? Pasakysiu taip: nėra lengva skaityti tuos trauminius šablonus ir psichoterapinius štampus. Jeigu supermenas turi galią viena ranka pakelti kruizą iš jūros ir sekundžių greitumu apskrieti pasaulį, tai autorė Džudui sudėjo visas psichologines ir fizines kančios formas, padarė jį literatūriniu kančios antžmogiu mazochistu. Šuo mušamas retai kada užaugęs begali būti perauklėjimas, manding, Džudas kaip tas narve smurtu ugdytas šuva, kuris pajutęs švelnumą, nebepajėgia jo patirti, štai kodėl jis nebegali patikėti nei įtėvio Haroldo švelnumu, nei Vilemo atsidavimu.

Visgi ši manipuliacija, kad ir kokia atrodytų ištęsta, skaitant toliau, įgauna tam tikrą kančios metaforą, kuriame mes kiekvienas galime šiek tiek atrasti savęs, tos dalelės logikos. Tekstas išties dvelkia Netflix platformos seriališkumu, netgi ne kartą pamaniau, kad tai puikus scenarijus kokiam nors serialui, juolab, kad ir laikmetį sunkoka apibrėžti. Tai tikriausiai būtų paskutinieji XX amžiaus ir pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai. Iš vienos pusės tai knyga apie neišgydomas traumas tiek fiziškai, tiek dvasiškai, iš kitos pasakojimas talpina plačius seksualumo klausimus, ypatingai sunkiai apibrėžiami LGBT tapatybių kontekstai, tačiau neatrodo, kad knygoje jie būtų esminiai probleminiai klausimai. Veikėjai, nuo jaunystės besisukioję tarp meno pasaulio, mokėjo priimti kitų ir savo seksualumo įvairovę. Knyga su LGBT indeksu, tačiau ji kur kas daugiau – ji apie galimybę išlikti ir iš naujo susikurti gyvenimą ant suniokotų pamatų.

Na o pačia plačiausia prasme, sakyčiau, knyga apie Džudo, Vilemo, Džei Bi ir Malkolmo žmonių kartą, kurie kaip atskiri individai, su itin skirtingais socialiniais statusais ir patyrimais bando susikurti gyvenimą, tad autorė juos ilgame ilgame romane perteikia kaip hermetiškai sintezuotus mūsų visuomenės egzempliorius individus, kurie kartu iš dalies imituoja amžiną draugystę, bendrystę, idealizuoja bendrumo sakralumą, tačiau iš esmės kiekvienas iš jų yra atskiroje vienatvėje, kiekvienas iš jų daug ką nutyli vardan draugystės – ar tai nuoširdu draugystės atžvilgiu? Tai knyga apie bendruomeniškumo, draugystės ir atvirumo ilgesį, apie atramą, nepasidavimą, kovą su savo demonais, įsitikinimais, menkavertiškumu – tuo, kuo iš esmės mes kiekvienas esame „apstatyti“ ir nuolat manipuliuojami moralės sąvokomis šiuolaikinėje visuomenėje. Mes tampame nenuoširdūs vardan baimės, vardan idealo, bijodami kitus įskaudinti – tai paradoksalių vertybių ir įsitikinimų knygą, kurioje įvairiais klodais „pjaunasi“ normalumas su anomalija, o pagrindiniai veikėjai – kaip ir mes visi – gyvena tų priešybių pasaulyje, bandydami išlaikyti pusiausvyrą.

„Štai kodėl, manė jis, jam taip patiko narkotikai – ne dėl to, kad jie padeda pabėgti nuo kasdienybės, kaip mano dauguma žmonių, o todėl, kad nuo jų poveikio ta kasdienybė tampa mažiau kasdieniška. Tegu trumpam laikui – kuris kas savaitę vis trumpėjo ir trumpėjo, – tačiau pasaulis tapdavo didingas, nuostabus ir nepažįstamas (p. 251).“

Nepaisant nelengvo skaitymo, autorės manipuliatyvių teksto vilkinimų, iki kaulo smegenų absurdiškai hiperbolizuotų ir naiviai nusaldintų romantinių inkliuzų, erzinančių ir, atrodo, bereikšmių aprašinėjimų, ši knyga visgi skaitymo finišo tiesiojoje tampa skaidriu apsivalymu, knyga perteikia naiviai gražaus hermetiško pasaulio grožį, kuris, žinoma, nieko bendro neturi su mūsų realybe, nes Mažame gyvenime, viskas tėra tik suliteratūrinti atšvaitai, kuriuose mes galime „sugaudyti“ tai, ką esame linkę nuslėpti savyje arba atpažinti žmonėse. Šiame ilgame Hanya Yanagiharos pasakojime, viename įspūdingiausiame LGBT tema išverstame į lietuvių kalbą romane, iš esmės telpa gyvenimas, į kurį sueina visi mūsų šiuolaikinės kartos laimės siekio ir potyrio troškimai – lygiai taip pat ir kančios, kuri padeda suvokti gyvenimo grožį. Knyga depresyvi, energetiškai paveiki, „plepi“, manipuliuojanti, balansuojanti ties populiariosios grožinės literatūros kanonais, leidžianti piktintis ir ginčytis ir – ji gali absoliučiai patikti, pritrenkti ir visiškai nepatikti, nes tokie mūsų žmonių gyvenimai. Nesigailiu įveikęs, o pabaigęs netgi savotiškai pasidžiaugiau, kad vis dėlto kantrybės dėka įveikiau ne knygą, bet iš tikrųjų patyriau savotiškai mažą, svetimą, izoliuotą, privatų gyvenimą, o tai ir yra šios knygos labiausiai pavykusi realizuota idėja.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Vargdieniai" / "Les misérables"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote prancūzų klasiko romanisto Viktorą Hugo, vieną garsiausių kūrinių „Vargdieniai“ pavadinimą, galbūt matėte spektaklį ar vieną kitą ekranizaciją. Prancūzų režisierius Ladj Ly perfrazuodamas Viktoro Hugo kūrinio eilutes pertransformuoja ir perteikia šiuolaikinio problemiško Prancūzijos didmiesčio pavojingo rajono gyvenimą. Tuokart žymus rašytojas vaizdavo Prancūzijos kruvinąją revoliuciją, kuri amžiams pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinę areną, o Ladj Ly tai daro atokiame rajone, kuriame pagal savo nerašytus įstatymus gyvena čigonai, musulmonai ir juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kurių gyvenimo realijos iš esmės atkartoja V. Hugo kūrinio maišto ir revoliucijos algoritmą.

Ladj Ly „Vargdieniai“ (pranc. Les miserables) (2019) perkūrė po sėkmingo trumpametražio tuo pačiu pavadinimo filmo (2017) ir adaptavo idėją ilgametražiam variantui su tais pačiais aktoriais. Trys policininkai važinėja po pavojingus nusikalstamus kvartalus, stebi jų gyventojus, palaiko tvarką, tačiau retsykiais (o gal net pernelyg dažnai) šie patruliuojantys policininkai perlenkia lazdą ir manosi esą įstatymų dievai. Kaip žinia, įstatymas ir teisingumas neretai būna priešingoje barikadų pusėse, o šie policininkai neretai jaučiasi be ribų. Kuriozas prasideda tada, kai iš cirke dirbančio čigono barono pavagiamas mažas liūtukas, o kad tarp juodaodžių ir čigonų neprasidėtų skerdynės, policininkai imasi ieškoti liūtuko, kurį pagrobė vienas iš juodaodžių berniukų... Galiausiai žiaurumas gimdo žiaurumą, policininkai netyčia pašauna mažąjį veikėją, elgiasi su juo nežmoniškai, tad pabaigoje policininkai sulaukia savo atsako, taip, kaip nebaudžiami karaliaus pakalikai anuomet sulaukė prancūzų revoliucionierių keršto.

Filmas sodrus, brutalus ir dinamiškas. Čia vaizduojamas tikras etninis katilas, nusikalstomo pasaulio užkulisiai, o šis nusikalstamo pasaulio modelis pradeda formuotis dar nuo vaikų žaidimo aikštelės, kiekviena etninė grandis stengiasi vadovautis tam tikromis geto taisyklėmis ir įstatymais, kurie skiriasi nuo bendrų valstybės įstatymų. Tai tarsi atskyros valstybės gyvavimas valstybės viduje, kur apstu brutalumo, nesusikalbėjimo, interesų kovų... Iš tikrųjų filmo idėja gera, nes ji kritikuoja ir atskleidžia susiskaldžiusio ir besitrinančio skirtingų religijų ir įsitikinimų bendruomenių trintį. Filmas priminė europietišką „Lūšnynų milijonieriaus“ versiją, tik čia mes neturime nei herojaus, nei laimingų atsitiktinumų, nei sėkmės istorijos, nes realybė vaizduojama kur kas niūresnė ir depresyvesnė. Visgi žiūrėdamas juostą galvojau: kiek jų ten daug, tokių susiskaldžiusių, nelaimingų ir brutaliai gyvenančių smurto pasaulyje, kurie vieną dieną ateis ir pasiims mus visus, kaip tai nutiko „Vargdienių“ knygoje. Filmo pabaiga, kai vaikai daro perversmą, šiek tiek metaforiška ir pranašiška, tačiau kuo didesnis žiaurumas, tuo didesnė kartų atsakomoji jėga, nepriklausomai nuo amžiaus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Rašytoja Marina Stepnova. Interviu apie naujausią romaną "Sodas"

 Sveiki,

Prieš ruošdamasis kaip tik skaityti rusų rašytojos Marinos Stepnovos trečią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Sodas“, kaip tyčia, pasirodė ir viešojoje erdvėje Audriaus Ožalo pokalbis su mano mėgstama rašytoja. „Lazario moterys“ ir „Italų pamokos“ buvo puikūs kūriniai. Nors galbūt pasakojimo maniera ir stilius labiau patiko „Italų pamokos“, bet savo užmoju – „Lazario moterys“. Apie M. Stepnovos „Sodą“ girdėjau tiek daug visokiausių atsiliepimų, kad tikriausiai jau nebegaliu atidėlioti skaityti.

Man ji nepaprastai šiltas žmogus, kiek skaičiau jos įvairius interviu, man visada patiko jos gebėjimas viską perteikti tarsi sėdėtų su drauge prie kavos eilinę dieną ir aptarinėtų savo kūrybos užkulisius. O kas begali būti įdomiau tokiuose interviu, jeigu ne kūrybos užkulisiai? Dalijuosi interviu:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie vilkus" / "WolfWolkers"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers) (2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą, atjautą, empatiją.

Istorijoje pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu. Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas, kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.

Žiūrėjau šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė, kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir dirbtinės socialinės problemos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel de Montaigne apie palankius vėjus, uostus ir tikslo siekimą

 Sveiki,

Iki šiol manau, kad vienas baisiausių gyvenime dalykų yra nežinoti, ko nori. Man taip dažnai nutinka. Todėl trūksta ambicijų, motyvacijos, noro kažką daryti dėl darymo, nes tiesiog „viduje nedega“. Šioji prancūzo filosofo Michel de Montaigne (1533-1592) pasakyti sparnuota sentencija iš esmės reiškia tą patį: negali pasiekti laimės būsenos, jeigu nežinai savo tikslo. Anksčiau maniau, kad „būti čia ir dabar“ iš esmės pjaunasi su „susikurk savo tikslą ir jo siek“ gyvenimo kryptimis. Jeigu aš sieksiu tikslo, vadinasi, pamiršiu gyventi kiekvieną akimirką. Jeigu gyvensiu kiekvieną akimirką, neturėsiu krypties, tikslo, nebebus ir motyvacijos irtis į priekį...

Iš esmės šiandien manau, kad svarbiausia yra procesas, ėjimas link išsikelto tikslo, bet tikslas nebėra pats svarbiausias dalykas. Pats svarbiausias dalykas yra patyrimas, siekiant tikslo, o rezultatas gali pasirodyti besąs visai kitoks, nei manei iš pradžių. Kitaip sakant, esame nesaugūs dėl ateities, tačiau tuo pačiu esame kūrybiški, nuolat atsinaujinantys ir atrandantys naujus dalykus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siela" / "Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul) (2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...

Toks būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal net meistrai bei genijai.

Filmas kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui, Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22, sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną, yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti, atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas pateikiama maždaug linksmai, savaip.

Bet kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela 

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela