Aktualijos: ar lietuviai bijo pasisakyti ir atskleisti savo politines pažiūras?

Labi, žmonės,

 

Reaguoju į gana protingą kunigo Ričardo Doveikos pasisakymą, nors daugel klausimų su juo ir nesutinku, bet šiuo atveju TAIP.

 

Manau, kad daugelis ne tiek politines pažiūras viešinti bijo, kiek vienu ar kitu klausimu pasisakyti, pvz., skiepų, švietimo ar krašto gynybos klausimais, nes žiniasklaida ir influenceriai (viešosios nuomonės formuotojai) daro be proto didelį spaudimą segreguodami žmones. Pasisakęs kitaip, būsi vatnikas, propagandistas, putinistas. Negalvojau, kad vieną dieną Lietuvoje ims veikti tokia minkštosios galios ir valdžios forma šitokiu visuotiniu mastu, bet taip, individualiam požiūriui naikinti yra sukurtos nišos ir priemonės – tu su tuo arba su mumis. O jeigu nei su kuo? Jeigu man patinka tavo cepelinai ir koks įstatymas paspirtukų kontrolės, bet nekenčiu šaltibarščių ir galimybių paso – viso gero pustoniams, todėl taip, sukuriama terpė patylėti (kitaip sakant, bijoti) ir geriau nereikšti nuomonės, nes gyvenimas prie ežeriuko geresnis, nei su socialinės architektūros krekenomis.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Būti Rikardais" / "Being the Ricardos"

 

Sveiki, kino žmonės,

 

Labai gerai iš vaikystės pamenu nespalvotą amerikiečių TV serialą apie vedybinio gyvenimo situacijas „I Love Lucy“, kurį rodė prieš daug metų ir vienas iš Lietuvos populiariųjų kanalų ir šliejose prie kitų kultinių amerikiečių serialų kaip „Kerėtoja“ bei „Mano svajonių Džinė“. Visi šie serialai XX amžiau viduryje darė nemažą įtaką populiariajai amerikiečių kultūrai, tad įprasminti tai, kas iš esmės suformavo serialą kaip žanrininį fenomeną ir skirtas režisieriaus Aaron Sorkin filmas „Būti Rikardais“ (angl. Being the Rikardos) (2021). Naujajai žiūrovų kartai, kurie nieko nežino apie „I Love Lucy“, siūlyčiau pasidomėti prieš žiūrint internete (ilgai netruksite), kaip atrodė aktoriai ir kas tai per serialas, kuris sulaukė 6 sezonų, buvo nuo 1951 iki 1957 metų nufilmuotos 180 serijos.

 

Iš tikrųjų filmas mums pasakoja apie pagrindinius šio serialo aktorius, ypač apie aktorę Lucille Ball (1911-1989), kurią vaidina Nicole Kidman, ir jos partnerį Desi Arnaz (1917-1986), pastarąjį vaidina Javier Bardem. Įvykiai klostosi maždaug filmuojant „I Love Lucy“ antrojo sezono pabaigą, kai kilo visuotinis skandalas, jog pagrindinė aktorė yra komunistė. Filmas gvildena asmeninius aktorių santykius, Desio neištikimybę, Liusės slopinamą liūdesį, kuriai atsvara lieka tik idealus šeiminis gyvenimas televizijos aikštelėje. Būtent tas lėlių namelis ir tikrojo gyvenimo paralelizmas šiame filme labiausiai ir veikia, tai puikiai sugretinta.

 

Filmas įdomus dar ir tuo, kad jis parodo televizijos evoliuciją. Besilaukiančią Liusę jau planuojama filmuoti už stalo ir dėžių, kad nesimatytų nėštumas. Apskritai anuomet televizija buvo toks cenzūruotas reikalas, kad negalėjo televizijoje rodyti nesusituokusių porų, o ką jau kalbėti apie nėščias moteris. Tikrajai Liusei teko pasistengti, kad jos partneris taip pat patektų į televiziją, nes jis nėra grynas amerikietis, o likimo iš Kubos – tai irgi anuomet buvo cenzūruojama. Žodžiu, televizija anuomet nebuvo laisvės kalvė, teko atremti krikščionių pasipiktinimus ir per dešimtmečius sulaužyti ne vieną tabu ir barjerą, kol pasikeis požiūris į pramogas ir televiziją. „I Love Lucy“ revoliucinis projektas, to nepaslėpsi, bet kalbant apie filmą „Būti Rikardais“, mane filmas nustebino savo šaltu negyvumu ir pernelyg holivudiniais štrichais. Žinau, kad Kidman buvo nominuota „Oskarui“, tačiau visiškai ne tokią Liusę įsivaizdavau, kartais į Kidman net baugu buvo žiūrėti, tokia šalta ir susirūpinusi kalė, kad jėzustumarija... Nors yra gražių režisūrinių sprendimų, visgi filmas galbūt labiau pritaikytas amerikiečių kultūros rinkos refleksijai, istoriniam momentui, todėl filmo universalumas gana abejotinas, juolab kad jis dekoratyvus kaip lėlių namelis ir ne visada įtikina, bet žiūrėti ir susipažinti galima.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Knyga: Lauren Groff "Matrix"

 Lauren Groff. „Matrix“ – Vilnius: Baltos lankos, 2022. – p. 256.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ryškiausia kada nors skaityta knyga apie moterį, kuri krikščionių religiniam pasauliui padarė įtaką, žinoma, buvo autorės Donna Woolfolk Cross Popiežė Joana (Alma littera, 2002). Pamenu labai nemalonius prisiminimus, kaip tikybos pamokoje iškėliau moterų hierarchinį išstūmimą iš katalikų bažnyčios ir kaip pavyzdį savo tikybos mokytojui (o jis buvo kunigas!) paminėjau popiežę Joaną. Anuomet jis nesutriko, nors mano išsišokimai, aišku, jam nepatiko ir aiškiai mane niekino, todėl tarstelėjo, kad tai visiškai neįmanoma, tikriausiai kokių nors perrašytų ir suklastotų dokumentų išmonė, o autorė lengvabūdė eretikė. Kad moterys rašytojas bando kreipti dėmesį į katalikų bažnyčios reikalus ir rekonstruoti arba kažkaip interpretuojant ištaisyti istorinę neteisybę (o jos nepaneigsi!), aišku kaip dieną, kad tai garantuoja sensaciją, nes tai feministiška ir drąsu, kviečia į dialogą, nors tokios literatūrinės sensacijos jau seniai nebe naujiena. Tą daro ir išmoningoji amerikiečių rašytoja Lauren Groff (g. 1978) savo romane Matrix (angl. Matrix), kurį į lietuvių kalbą išvertė Akvilina Cicėnaitė, o išleido Baltos lankos.

 

Lauren Groff lietuviam žinoma iš 3 lietuviškai pasirodžiusių jos knygų. Pirmoji buvo Moiros ir Furijos (Baltos lankos, 2016) – pastaroji buvo tokia gera, kad perskaičiau per kelias dienas ir ji tapo viena geriausių tų metų knygų. Po to pasirodė apsakymų knyga Florida (Baltos lankos, 2019), kuri vis dar laukia manęs knygų lentynoje ir naujausia – Matrix, kuri manęs pralaukė beveik kelerius metus. Šiaip net nebūčiau tikriausiai ėmęs į rankas, nes visada atsiranda degančių svarbių naujienų, tačiau šią vasarą susiėmiau ir pradėjau skaityti laukiančias knygas. Iš tikrųjų net nežinojau, ko tikėtis iš Matrix, nes internete nuomonės vyravo gana prieštaringos, kai kurios bylojo apie knygos klampų bei sudėtingą tekstą, tačiau vos tik pradėjau skaityti, nebegalėjau sustoti. Ak, Lauren Groff, kodėl aš tave tiek ilgai atidėliojau ir neskaičiau, ką?!

 

Autorė iki rašymo darbų padarė didžiulį tyrimą apie kadaise egzistavusią Mariją Prancūzę, vieną pirmųjų moterų poečių istorijoje. Štai ką apie ją sako Visuotinė lietuvių enciklopedija: „Marie de France 1154? 1189?, prancūzų poetė. Gyveno Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare. Pirmoji moteris, pradėjusi kurti poeziją prancūzų kalba. Žymiausi kūriniai: pasakėčių rinkinys Ezopas (Isopet) ir naratyvinė poema bretonų legendų siužetais Lė (Lais, parašyta oktosilabine eilėdara nuo 100 iki 1000 eilučių, išliko 12). Poemoje vyrauja bretonų legendoms būdingos meilės ir stebuklo temos: Lė apie Lanvalį (Lais de Lanval), Lė apie sausmedį (Lais de chèvrefeuille), Lė apie Ioneką (Lais D’Yonec), Lė apie Laostiką (Lais du Laostic). Sukūrė savitus herojų paveikslus, kėlė dorovės problemas, pvz., skirtingų lyčių santykių padorumo. Poema aiškios kompozicijos, būdinga nuoseklus įvykių dėstymas. Jos kūryba veikė prancūzų naratyvinės poezijos raidą. 20 a. anglų rašytojas J. Fowlesas pagal Marijos Prancūzės lė Elidukas (Eliduc) sukūrė to paties pavadinimo novelę. Lietuvių kalba išleistas rinkinys Lė (2004).“

 

Iš tikrųjų verta apie ją pasidomėti, kad suvoktumėte, kaip toli ir kaip laisvai rašytoja Lauren Groff interpretuoja šią asmenybę, kurdama jos literatūrinį portretą ne vien tik iš skurdžių istorinių duomenų, bet bandydama interpretuoti ir jos literatūrinį palikimą. Bet, žinoma, romaną galima skaityti puikiai ir be istorinių sąsajų, jis daugiabriaunis ir universalus.

 

Romaną iš dalies galima laikyti istoriniu, nors ir interpretacija. Labiausiai romane veikia autorės tirštas pasakojimas, detalus ir išsamus Anglijos ir Prancūzijos Viduramžių politinis, kultūrinis ir buitinis pasaulis. Akivaizdu, kad autorė rimtai išstudijavo tiek bažnytinę istoriją, tiek karalienės Eleonoros Akvitanietės epochą. Tiesa, autorė laisvai vaizduoja vidinį Marijos jausmų pasaulį ir rezga intymų karalienės ir jos netikros sesers Marijos meilės istoriją. Po Marijos kilmingosios motinos mirties jaunutė Marija Eleonoros paliepimu atiduodama į skurdų moterų vienuolyną, nes ji pernelyg negraži būti ištekinta. Deja, XI-XII amžių sandūroje monarchai turėjo daugybę nesantuokinių vaikų, kuriuos vienaip ar kitaip ištekindavo, apvesdindavo arba atiduodavo bažnyčios globon.

Lauren Groff

 

Marijos išvaizda išskirtinė, primenanti karingąsias amazones. „Net abatė dirba, ir milžiniška Marijos jėga užima Nestei kvapą; abatė kiek panėši į jautkarvę, tą keistą sutvėrimą nei vyriškos, nei moteriškos giminės, abiejų tuo pat metu. Na, Marija visuomet buvo stipri. Nestė jaučia Marijos kūno jėgą, lyg net dabar jis judėtų po jos ranka (p. 110).“ Akivaizdu, kad Marija kaip moteris yra pernelyg vyriška ir nedaili pagal to meto supratimą. Kita vertus, Marijos moterų giminė yra (ne)sėkmingai dalyvavusi moterų Kryžiaus žygyje į Jeruzalę, ji taip pat puikiai joja arkliu ir išmano kovos strategiją. Akivaizdu, kad išvaizda neapdovanota, bet apdovanota apsukrumu ir sumanumu. Patekusi į abatiją, kurioje vienuolės iš bado krenta kaip musės, netrukus dėl savo protinių gebėjimų ji atstato vienuolyną iš pagrindų ir žinia apie šį klestėjimą pasklinda net iki Romos.

 

Man sunku pasakyti, kiek šis romanas yra lesbietiškas. Galgi visai net nėra. Daugiausia Marija myli karalienę Eleonorą, bet dėl tremties bando jos nekęsti. Bėga dešimtmečiai ir susirašinėjimai iš vienuolyno, pačios Eleonoros kalinimas tęsia platonišką meilės ir neapykantos kovą. Dažniausiai Marijos vidiniame pasaulyje. Beveik visas romanas vyksta abatijoje, kur Marija iš vyresniosios galiausiai tampa abate, visų vienuolių motinėle. Autorė įterpdama menamą kalbą į pasakojimo srautą tekstą komponuoja kaip kokį viduramžių epą ar sakmę, kuriame vyksta ir mistinių, ir pramanytų, ir visai realių dalykų. Vienuolynų moterų gyvenimas primena atskirą moterų civilizaciją, nors ji ir paklūsta patriarchalinei bažnytinei sistemai, visgi tai moterų pasaulis ir jų taisyklės, todėl Marija, trokšdama pakeisti ir gerinti moterų gyvenimą, iš feministinės perspektyvos ima laužyti popiežių primestas taisykles. Po vienos nelaimės ji imasi itin eretiškų dalykų, pavyzdžiui, kaip kunigas laikyti mišias, taip pakurstydama apkalbas apie raganavimą, nenuolankumą. „Veidais nusirita sumišimas – kuri nuodėmė mažesnė, palikti mišias ar klausytis, kaip jas aukoja moteris? (p. 179).“

 

Visgi romanas apčiuopia jau Viduramžiuose pasireiškusį moterų emancipacijos poreikį. Tekstas iš vienos pusės apie Mariją abatę ir pamaldžių moterų pasaulį, bet iš kitos jis labai politinis, atskleidžiantis, kad norint išlikti, reikia pamiršti mitus apie moterų neįgalumą, silpnumą ir susitepimą. Skaitydamas stebėjausi, kaip autorė kuria moterų bendruomenę, tarsi visos būtų vyrai amatininkai. Vienos sodininkės, kitos gyvulininkės, jos virėjos ir patarėjos, siuvėjos ir gydytojos, jos veda sąmatą, gamina vyną ir alų, skerdžia gyvulius, kasa griovius ir net stato labirintus, daro tokius sudėtingus užtvankų projektus, kad sugriauna visą įsivaizduojamą Viduramžių nekaltų mergelių kultą. Iš kitos pusės lyg ir logiška, juk tai dėl išgyvenimo būtinybės, bet ar realu, turint galvoje, jog vienuolyne dauguma atvykusių jaunų beraščių pavainikių? Abatijos nuskurdinimas, ligos kilo iš socialinio neraštingumo, nemokėjimo valdyti žemės ekonomikos. „... kad jei pareikalautų nuomininkų sumokėti įsiskolinimus, neliktų aukų abatijai, mat visa diduomenė susigiminiavusi, kai Marija pati žinanti, ir stoti prieš vieną būtų stoti prieš visus (p. 52).“ Nemaža romano dalis yra apie Marijos bandymą suvaldyti vidines vienuolyno intrigas, prietaringumą ir ekonomiką.

 

Autorė kuria įspūdingą Marijos portretą, gyvą ir jautrų, bet kartu ją mitologizuoja, paverčia revoliucioniere, kare Ksena, amazone ar net Žana d‘Ark, kuri gyvens dar tik po kelių šimtmečių. Tiesą sakant, man net nelabai svarbu, kad autorė iš tikrųjų naudojasi stereotipiniais stiprios moters vyrų pasaulyje modeliais, net nelabai reikia žinoti, kiek čia panaudota tikrų istorinių aplinkybių, nes visas teksto skanumas ir įdomumas yra pačiame Lauren Groff pasaukimo aistroje. Pasižymėkite paraštėje, tai puiki rašytoja, kuri turi ugnies savyje, todėl, jeigu girdėjote, kad Matrix skaitosi sunkiai, tai, sakyčiau, yra iš lengvų tekstų lepumo ir skaitytojų, kurie nekelia reikalavimo stiliaus autentikai. Matrix tekstas yra puikus poetinės prozos teksto pavyzdys, kuris aistringai, įtaigiai perteikia epochos aplinką ir aplinkybes, sukuria iliuziją, kad iš tikrųjų taip ir turėjo būti bei galėjo būti – kurti įtaigiai iš šiuolaikinės literatūros perspektyvos apie nebūtą mitą yra tikros rašytojos talentas. Man sunku apsakyti, kokį patyriau malonumą skaitydamas tiesiog tvarkingą ir puikiai Akvilinos Cicėnaitės išverstą tekstą, kuris toli gražu ir nelengvas, bet literatūriškai nušlifuotas ir rafinuotas. Matrix labai skiriasi nuo Moirų ir Furijų, atrodo, lyg parašė visai kita rašytoja, tačiau neatimsi vieno – abiejuose pulsuoja suveržta ir įtaigi pasakojimo aistra ir įtaiga. Ar bereikia sakyti, kad po Matrix bėgau nupūsti dulkių nuo neskaitytos Floridos? Labai tikiuosi, kad skaitytojų prieštaringumas neprivers leidyklos apsigalvoti toliau versti ir leisti Lauren Groff knygas.

 

Maištinga Siela 

Filmas: "Furioza: pašėlusio Makso saga" / "Furiosa: A Mad Max Saga"

 

Sveiki,

 

Ak tie didieji kino reginiai! Tiesą sakant, dažnai pastaruoju metu nuviliantys, pavyzdžiui, negalėjau nė vienos dalies išžiūrėti „Kopa“ serijos, tiesiog absurdiškumas liejosi per kraštus, bet 2015 metais pasirodęs režisieriaus George Miller filmas „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ mane anuomet nemenkai įtraukė ir savitai pritrenkė spalvomis ir dinamika, nors niekada nebuvau šios sagos gerbėjas. To paties režisieriaus naujausias šios serijos darbas „Furioza: pašėlusio Makso saga“ (angl. Furiosa: A Mad Max Saga) (2024), skirta anuomet įsimintinai aktorės Charlize Theron sukurtai Furiozos personažei. Tik šįkart jos vaidmenį atliko kur kas jaunesnė (natūralu, nes pasakoja jos atsiradimo istorija) aktorė iš serialo „Karalienės gambitas“ Anya Taylor-Joy. Pastarąją kamera visada myli ir ji atrodo efektingai bet kokiame kino projekte.

 

Nepasakosiu daug siužeto ir jo neanalizuosiu, nes jis labai tiesmukas ir plokščias. Žodžiu, iš klesčiančios ir prie upės gyvenančios genties pagrobiama maža mergaitė Furioza, kurios motina nužudoma, o pati užauginama ją skriaudžiančiųjų gentyje. Filmo siužetas primena „Mauglį“ arba „Liūtą karalių“, tačiau režisierius atsisako būti sentimentalus, todėl nuslysta nuo istorijos ir 80 procentų filmo skiria tiesiog beprotiškoms benzino ir maisto pervežimo lenktynėms su užpuolimams. Kitaip sakant, filmo pradžia žada lyg ir jaudinančią bei suasmenintą Furiozos istoriją, panašų į Disnėjaus asmenybės tapsmo istoriją, tačiau šįkart režisieriui, priešingai nei 2015 metų sagos dalyje, labiau rūpi patenkinti greičio, lenktynių, smurtinio susišaudymo ir daugybės beprasmiškų mirčių ištroškusius žiūrovus, todėl filmas tampa lėkštu ir nuobodžiu.

 

Galiu tik įsivaizduoti, kiek technikos ir darbo įdėta statant šį beprotiško greičio filmą, bet jo turinys, nepaisant dinamikos, spalvų, vienu momentu ištirpsta, nes reikėjo išeiti į virtuvę pasipjaustyti arbūzo karštam vakarui, o grįžus jau nebeaišku, kiek šimtų žmonių šioje juostoje mirė, nes veikėjai vis dar varo ant 120 greitkeliu ir vis dar šaudosi. Iš tikrųjų viena scena, kiek skaičiau, kuri užima 15 minučių, buvo filmuojama net 87 dienas! Toks darbas, o rezultatas neintriguoja, neįdomu, nes baigtis yra aiški – Furioza išgyvens visas scenas ir ji taps laimėtoja, tačiau negalės patenkinti savo keršto troškimo, nes kerštas niekada nieko nenumalšina. Žodžiu, pamoksliukas lėkštas, pasivažinėjimų yra tiesiog per daug ir per ilgų, todėl istoriją išsitęsia iki begalybės, nors buvo galima kažką susukti efektingesnio, dinamiškesnio siužetine prasme, padaryti Furiozą kažkokią įdomesnę, abejojančią ir kenčiančią, ne heroję, bet žmogų, o dabar ji tiesiog neįdomi, vienkryptė ir per primityvi. Filmas absoliučiai didingas savo batalijomis, bet jame daugiau nieko gero nėra.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Malonės rūšys" / "Kinds of Kindness"

 

Sveiki,

 

Šios savaitės kino teatruose populiariausias ir lankomiausias filmas yra graikų režisieriaus     Yorgos Lanthimos naujausias darbas „Malonės rūšys“ (angl. Kinds of Kindness) (2024), kuris nebuvo nepastebėtas šių metų Kanų kino festivalyje. Nominuotas „Auksinei palmės šakelei“ net keliose kategorijose, visgi pergalę teko švęsti geriausiu aktoriumi pripažintam Kirsten Dunst vyrui Jeese Plemons. Atrodo, dar visai neseniai žiūrėjome „Prasti reikalai“ (2023), o nepraėjus nė visiems metams – jau naujas darbas. Pastaruoju metu režisierius išgyvena tikrą kūrybinį pakylėjimą ir jau yra pradėjęs filmuoti dar vieną savo darbą.

 

„Prasti reikalai“ buvo praėjusio sezono hitas, apkeliavęs pasaulį ir susirinkęs nemažai apdovanojimų. Man tas filmas taip pat vienas ryškiausių ir įsimintiniausių kino darbų, tad normalu, kad dar neužmiršę gluminančių ano filmo idėjų kėlėme nemažus lūkesčius šių metų „Malonės rūšims“, kuris dažnai interneto vartotojų komentaruose yra įvardijamas kaip geras, bet ne toks geras kaip „Prasti reikalai“. Dažnas kaltina, kad režisierius per greitai pradėjo kitą projektą ir reikėjo apgalvoti labiau. Žinoma, aš taip nemanau, nors lūkesčių turėjau ir jie gana neblogai buvo išpildyti.

 

Visų pirma, „Malonės rūšys“ yra triplikas – tai 3 novelės, skirtingos istorijos, papasakotos per beveik 3 valandų filmą, idėjiškai besijungiančios, tačiau neturinčios siužetinių sąsajų. Kaip visada Lanthimos provokuoja, glumina ir yra nepatogus, jis naudoja savo atrastą kino kalbą, panašiai kaip koks švedų režisierius Ruben Östlund, sukūręs „Kvadratą“ ir „Liūdesio trikampį“. Formos atžvilgiu gal Lanthimos netgi originalesnis ir rizikingesnis, nes lyginant „Malonės rūšis“ su paskutiniu darbu akivaizdžiai išsiskiria filmo stilistika.

 

Pirmojoje istorijoje pasakojama kontrolės ir psichologinės priklausomybės istorija. Pagrindinis veikėjas dirba prestižinėje įmonėje, tačiau pagrindinis jo darbas yra atsiskaityti už savo gyvenimo veiksmus mylimam bosui, kuris kontroliuoja absurdiškai kiekvieną jo žingsnį. Galiausiai atsisakęs suvaidinti avarijoje jis netenka malonės ir galiausiai suvokia, kad nemoka kurti savo gyvenimo be kito kontrolės. Visas absurdas yra veikėjo pastangos susigrąžinti malonę ir prielankumą. Iš tikrųjų šioji filmo dalis yra apie mus pačius, mūsų matomus ir nematomus priklausomybių ryšius nuo darbo, viršininkų, žmonų ir vyrų – viskas taip glaudžiai „surišta“, kad, netekę dažniausiai nors vienos priklausomybių grandies, nebemokame toliau priežasties gyventi.

 

Antrojoje dalyje vėl vaidina tie patys aktoriai, tik jų istorija ir rolė kitokia. Policininkas bando kaip nors susigyventi su Lizos netektimi, kol galiausiai vieną dieną Liza grįžta išsigelbėjusi iš negyvenamos salos, kurioje ji užsiėmė kanibalizmu. Policininkas netiki, kad tai tikroji Liza, ją įtarinėja, kol galiausiai panyra į depresiją, reikalauja Lizą save mėsinėti ir jam kepti patiekalus... Iš vienos pusės istorija žiauri, bet ji vėlgi apie malonės prieraišumą, įtikėjimą, kad žmogus yra vientisas ir jis nesikeičia, norima jį „užkonservuoti“ geriausioje jo versijoje. Socialinėje siaubo istorijoje viskas perteikiama groteskiškai makabriškai, kur psichologinis žiaurumas pasireiškia konkrečiais prievartos kitam veiksmais, bet baisiausia, ką filmas užfiksuoja, kad mes esame linkę pasiduoti tam smurtui ir save pradedame mėsinėti perkeltine arba, kaip šioje istorijoje, tiesiogine prasme.

 

Trečioji istorija pasakoja apie moterį, šis vaidmuo labiausiai aktorei Emmai Stone tiko, kuri bando surasti pranašę, šių dienų Kristų, kuris prikeltų numirėlius ir galėtų sukurti kultą. Pati veikėja priklauso seksualinio pobūdžio kultui, nuolat su kolega geria ašaromis kulto lyderių pašventintą vandenį ir yra įtikėjusi, kad pasauliui reikia labiausiai tikėti lyderiu. Veikėja, palikusi savo mažametę dukrą ir vyrą, stengiasi gyventi religinių dogmų sistemoje, nes negeba prisiimti gyvenimo savikūros. Visgi tai labiausiai išplėtota istorija. Iš vienos pusės ji pasakoja apie žmogaus malonę priklausyti kitiems, kad kiti nulemptų gyvenimą ir tapatybę, iš kitos pusės kalba apie žmonijos poreikį susikurti aukso veršį ir jį garbinti, kad būtų išpildytas gyvenimas, kad pačiam nereikėtų abejoti.

 

Taigi režisierius visose dalyse žaidžia priklausomybių spektrais. Priklausyti – tai reiškia, atsikratyti atsakomybės, streso ir bėdų, o juk tai malonė. Malonė kaip manija ir ji turi atskiras savo rūšis, aspektus, bet tai makabriškas ir sarkastiškas pavadinimas, kuris žymi iš tikrųjų destrukcijas, manijas, kurios veda į skausmą, neviltį, priklausomybes ir baimes prarasti. Labai vykusios novelės, apie kurias galima labai ilgai diskutuoti. Filme rasite ir ankstesnių režisieriaus filmo idėjinių atšvaitų, be to, nustebsite puikiai parinktais kultiniais garso takeliais nuo Eurythmics „Sweet Dreams“ iki pašėlusio E. Stone šokio pagal Cobrah „Brand New Bitch“. Gal filmas nebuvo toks sproginėjantis ir beprotiškas kaip paskutinieji režisieriaus darbai, tačiau savitai kitoks ir savitai geras.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Utopija" / "Konkreti utopija" / "Konkeuriteu yutopia"

 

Sveiki,

 

Jeigu Korėjos ar Japonijos režisieriai kuria aštrias apokaliptines istorijas, vadinasi, jos bus įtraukios ir geros, arba nepažiūrėsiu daugiau nei pusvalandžio – tarpinio varianto nelabai atsimenu, kad būčiau patyręs. Vieną naujausių Pietų Korėjos pseudoapokaliptinių filmų „Utopija“ arba kai kur verčiama „Konkreti utopija“ (angl. Concrete Utopia) (2023) visgi išžiūrėjau iki galo, nors pats filmas kėlė prieštaringus jausmus.

 

Istorija neaiškina jokių kontekstų. Tiesiogine to žodžio prasme, prasideda armagedonas – galinga žemės drebėjimo ir viesulo stichija nusiaubia Seulą, sugriaunami visi megapolio rajonai, tačiau stebuklingai išlieka stovėti vienas didžiulis daugiaaukštis su savo gyventojais. Netrukus išlikę gyvieji iš aplinkinių rajonų taip pat nori gyventi šiame name, kol bus suteikta iš pasaulio kokia nors humanitarinė pagalba. Aišku, jeigu tokia kada nors bus. Tačiau namo gyventojai nenori kitų gyventojų, juos demokratiniu balsavimo būdu išvaro atgal į lauką, nors ir yra žiema. Galiausiai namas  tampa maža atskira respublika su savo lyderiu ir įstatymais, vyrai eina į ekspedicijas parnešti maisto, o moterys rūpinasi namais, bet kaskart rasti maisto griuvėsiuose sudėtingiau, o ekspedicijas ima atakuoti sulaukėję ir kerštaujantys atstumtieji bei kitos grupės...

 

Atmosfera iš tikrųjų nepavydėtinai slogi. Postapokaliptiniame filme galioja demokratinės sąlygos, kurios tik iš dalies imituoja demokratiją, tačiau valdžia pagrįsta lyties ir lyderio pagrindu. Man patiko tai, kad retkarčiais grįžtama iki apokaliptinius laikus ir atskleidžiamos veikėjų biografijos, įvykiai iki didžiosios nelaimės. Galiausiai čia išaiškėja paslaptys tų, kurie yra pasilikę name neteisėtai...

 

Filmas imituoja valdžios formas, parodo jų dabarties ydingumą, politinius sumanymus. Tai tarsi savotiška W. Goldingo „Musių valdovo“ paralelė, kurios scenarijuje galima atpažinti ir Biblijos pasakojimo motyvus, ir hierarchinius sisteminius blokus. Iš kitos pusės filmas nėra nenuspėjamas ar koks nors labai originalus, nors atmosferiškai tirtai pavykęs. Man nuo pat pradžių buvo aišku, kur link krypsta viso filmo sumanymas, t. y. pavaizduoti jau kine matytus „mažosios civilizacijos“ egzistavimo principus, pagrįstus smurtu ir dominavimu. Atrodo, kad scenarijuje idėja panaudota iš kur kas originalesnio portugalo rašytojo Jose Saramago romano „Aklumas“ 2008 metų ekranizacijos, kuri anuomet man padarė nemenką įspūdį, todėl siūlyčiau pirmiausia žiūrėti jį. Dabartinis korėjiečių filmas „Utopija“ veikia tarsi pagal tuos pačius socialinės elgsenos modelius. Buvo įdomu žiūrėti, atpažinti, tačiau retsykiais išlįsdavo tikriausiai Rytų Azijai būdinga keistoka kino ir kultūros kalba, kuri primena socialinę parodiją, o veikėjų sprendimai tokie buki tarsi veiktų pernelyg kaip prisukami apelsinai, nei pagal logiškus žmogiškuosius faktorius. Viena iš veikėjų pasižymėjo pabrėžtinu altruizmu ir kaip pagal Holivudo klišę, nors ji ir netenka svarbiausiojo gyvenime, jai gyvenimas atlygina gerumu. Tos literatūrinės didaktinės klišės, kada geriesiems visada pabaigoje baigiasi gerai, man visada suponuoja, kad filmas prastas, nors ir nepalaikau blogųjų pusės.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Stebėtojai" / "The Watchers"

 

Sveiki,

 

Ilgiems vasaros vakarams trileriai ir mistiniai filmai man labai tinka, todėl pastaruoju metu žiūriu tokius. Nieko pernelyg įstabaus nesitikėdamas pasirinkau abejotiną fantastinį mistinį filmą „Stebėtojai“ (angl. The Watchers) (2024) su aktore Dakota Fanning. Tai jaunos režisierės Ishana Shyamalan debiutinis darbas, lyginamas su populiariais pastarojo dešimtmečio komerciškai sėkmingais siaubo filmais, tačiau, tenka pridurti, kad tiek iš žiūrovų, tiek iš kino kritikų filmas sulaukė gan drungnų arba labai vidutiniškų įvertinimų. Tą pastebėjau ir tarp lietuvių žiūrovų.

 

Aš visgi būsiu iš tų, kuriems filmas labiau patiko. Pastaruoju metu esu nukamuotas nuo panašių ir atsikartojančių filmų apie piktąsias dvasias vienuolynuose ir Italijos bažnyčiose, kur kunigai ir vyresniosios motinėlės bando per demonus ir apsėdimus nemotyvuotai išgelbėti pasaulį, todėl kryžius ir rožančius naudojamas kaip balastas ir kardas, o kadrai pritvinkę šešėlių ir juodumos. Pastarųjų tiek daug prikurta, kad tik spėk žiūrėti kas savaitę po naują, todėl „Stebėtojai“ šiek tiek išsiskiria, nes jis ne tas siaubo „grynuolis“, o veikiau mistinis fantastinis žanras, plėtojantis anglosakso folklorines idėjas apie kažkada atseit egzistavusias fėjas. Deja, fėjos – tai ne maži sparnuoti nykštukai su burtų lazdelėmis iš Disnėjaus, o gerokai žmogaus ūgiu lenkiančios ir pavidalą keičiančios anamorfinės būtybės, primenančios labiau pabaisas čiupakabras, nei, pavyzdžiui, dantukų fėjas.

 

Visgi filmo pavadinimas „Stebėtojai“ ir viename plakate pavaizduota žmonių grupelė už stiklo man priminė kažin kokį mokslinį eksperimentą, tuos jau senokai išsikvėpusius psichologinio I Will Survive stiliaus filmus, kuriame suleidžiama grupelė žmonių, o turi išlikti tik vienas (aliuzija į „Pjūklas“). Bet filmas „Stebėtojai“ vėlgi išvengia šio braižo. Jauna mergina Mina, praėjus 15 metų po motinos mirties, vis dar save kaltina, tad gyvena vienišės gyvenimą kažkur Britanijos šiaurės miestelyje. Vieną dieną pasiėmusi papūgą ji patraukia į šiaurės miškus. Kelionė super neįtikėtina: ji važiuoja visai padoriu greitkeliu, įsuka į pakankamai gerą miško keliuką, o kitą akimirką ji jau užgesusiu automobiliu tarp eglių, iš kurių neįmanoma išvažiuoti, nes nėra jokio kelio. Tokių nelogiškų ir keistų šuolių filme ne vienas ir ne du. Jie iš tikrųjų išklibina filmą, nes nebesupranti, kaip, pavyzdžiui, žmonės gali per visą mišką bėgti paskui papūgą, netgi stabtelėti pasikalbėti ir vėl bėgti paskui ją – tai ką, paukštis tiesiog šiaip plasnoja ir rodo kelią kaip skalikas? Bet tai detalės, kurias lyg ir galima praleisti pro šalį.

 

Visgi filmas idėjinis ir jis mane intrigavo bei vietomis išties neblogai. Tai filmas su „dvigubu dugnu“, kai atrodo, jog viskas išaiškėjo, istorija tapo aiški, likus pusvalandžiui atsiranda dar tos istorijos tąsa, kuri ne ką mažiau paaiškina fėjų ir žmonių prakeiksmą. Toji istorijos dalis, kur lėkti-bėgti ir išsiaiškinti yra įdomiausia, bet visada sunkiai velkasi itin klišinė pagrindinės veikėjos kaltės ir atpirkimo jausmo istorija, kuri kaip koks didaktinis pamokslas iš bažnyčios tribūnos visada sukerta žiūrovui, kad jis pernelyg primityvoka avis, todėl reikia pažodžiui viską ištransliuoti. Šiaip filmas juk galėjo labiau pavykti, jeigu būta atsisakyta tam tikrų loginių spragų, o gal ir montažo defektų, kadrų „apipjaustymų“ bei tam tikrų pernelyg pradinukams išsakomų veikėjų elgsenos motyvų. Šiaip siužetas originalokas, man patiko aktoriai ir taip, kaip jie pritaikomi šioje apgaulingoje istorijoje, tad sakau, kad filmas kiek geresnis nei vidutinis, drįsčiau parekomenduoti.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela