Filmas: "Vargdieniai" / "Les misérables"

 

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote prancūzų klasiko romanisto Viktorą Hugo, vieną garsiausių kūrinių „Vargdieniai“ pavadinimą, galbūt matėte spektaklį ar vieną kitą ekranizaciją. Prancūzų režisierius Ladj Ly perfrazuodamas Viktoro Hugo kūrinio eilutes pertransformuoja ir perteikia šiuolaikinio problemiško Prancūzijos didmiesčio pavojingo rajono gyvenimą. Tuokart žymus rašytojas vaizdavo Prancūzijos kruvinąją revoliuciją, kuri amžiams pakeitė ne tik Prancūzijos, bet ir pasaulio politinę areną, o Ladj Ly tai daro atokiame rajone, kuriame pagal savo nerašytus įstatymus gyvena čigonai, musulmonai ir juodaodžiai atvykėliai iš Afrikos, kurių gyvenimo realijos iš esmės atkartoja V. Hugo kūrinio maišto ir revoliucijos algoritmą.

Ladj Ly „Vargdieniai“ (pranc. Les miserables) (2019) perkūrė po sėkmingo trumpametražio tuo pačiu pavadinimo filmo (2017) ir adaptavo idėją ilgametražiam variantui su tais pačiais aktoriais. Trys policininkai važinėja po pavojingus nusikalstamus kvartalus, stebi jų gyventojus, palaiko tvarką, tačiau retsykiais (o gal net pernelyg dažnai) šie patruliuojantys policininkai perlenkia lazdą ir manosi esą įstatymų dievai. Kaip žinia, įstatymas ir teisingumas neretai būna priešingoje barikadų pusėse, o šie policininkai neretai jaučiasi be ribų. Kuriozas prasideda tada, kai iš cirke dirbančio čigono barono pavagiamas mažas liūtukas, o kad tarp juodaodžių ir čigonų neprasidėtų skerdynės, policininkai imasi ieškoti liūtuko, kurį pagrobė vienas iš juodaodžių berniukų... Galiausiai žiaurumas gimdo žiaurumą, policininkai netyčia pašauna mažąjį veikėją, elgiasi su juo nežmoniškai, tad pabaigoje policininkai sulaukia savo atsako, taip, kaip nebaudžiami karaliaus pakalikai anuomet sulaukė prancūzų revoliucionierių keršto.

Filmas sodrus, brutalus ir dinamiškas. Čia vaizduojamas tikras etninis katilas, nusikalstomo pasaulio užkulisiai, o šis nusikalstamo pasaulio modelis pradeda formuotis dar nuo vaikų žaidimo aikštelės, kiekviena etninė grandis stengiasi vadovautis tam tikromis geto taisyklėmis ir įstatymais, kurie skiriasi nuo bendrų valstybės įstatymų. Tai tarsi atskyros valstybės gyvavimas valstybės viduje, kur apstu brutalumo, nesusikalbėjimo, interesų kovų... Iš tikrųjų filmo idėja gera, nes ji kritikuoja ir atskleidžia susiskaldžiusio ir besitrinančio skirtingų religijų ir įsitikinimų bendruomenių trintį. Filmas priminė europietišką „Lūšnynų milijonieriaus“ versiją, tik čia mes neturime nei herojaus, nei laimingų atsitiktinumų, nei sėkmės istorijos, nes realybė vaizduojama kur kas niūresnė ir depresyvesnė. Visgi žiūrėdamas juostą galvojau: kiek jų ten daug, tokių susiskaldžiusių, nelaimingų ir brutaliai gyvenančių smurto pasaulyje, kurie vieną dieną ateis ir pasiims mus visus, kaip tai nutiko „Vargdienių“ knygoje. Filmo pabaiga, kai vaikai daro perversmą, šiek tiek metaforiška ir pranašiška, tačiau kuo didesnis žiaurumas, tuo didesnė kartų atsakomoji jėga, nepriklausomai nuo amžiaus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Rašytoja Marina Stepnova. Interviu apie naujausią romaną "Sodas"

 Sveiki,

Prieš ruošdamasis kaip tik skaityti rusų rašytojos Marinos Stepnovos trečią lietuviškai pasirodžiusį romaną „Sodas“, kaip tyčia, pasirodė ir viešojoje erdvėje Audriaus Ožalo pokalbis su mano mėgstama rašytoja. „Lazario moterys“ ir „Italų pamokos“ buvo puikūs kūriniai. Nors galbūt pasakojimo maniera ir stilius labiau patiko „Italų pamokos“, bet savo užmoju – „Lazario moterys“. Apie M. Stepnovos „Sodą“ girdėjau tiek daug visokiausių atsiliepimų, kad tikriausiai jau nebegaliu atidėlioti skaityti.

Man ji nepaprastai šiltas žmogus, kiek skaičiau jos įvairius interviu, man visada patiko jos gebėjimas viską perteikti tarsi sėdėtų su drauge prie kavos eilinę dieną ir aptarinėtų savo kūrybos užkulisius. O kas begali būti įdomiau tokiuose interviu, jeigu ne kūrybos užkulisiai? Dalijuosi interviu:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Legenda apie vilkus" / "WolfWolkers"

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu seansus su naujausiais animaciniais filmais ir šįkart nusprendžiau pažiūrėti Tomm Moore ir Ross Stewart sukurtą juostą „Legenda apie vilkus“ (angl. WolfWalkers) (2020). Šių kūrėjų ankstesnį darbą „Jūros giesmė“ (2014) puikiai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Naujausias jų darbas turi šiek tiek panašumų tiek siužetiškai, tiek grafiškai. Didžiausias kūrėjų noras išskleisti bendražmogiškas gyvūnų, žmogaus ir gamtos bendruomeniško ryšio reikalingumą, atjautą, empatiją.

Istorijoje pasakojama apie Anglijos viduramžius, kai miestelėnus valdo paskirtas religingas lordas Protekrius, pasižymintis, žinoma, visai ne krikščioniškomis savybėmis, o būtent godumu, valdžios galios pasimėgavimu ir pergalės troškimu. Jis organizuoja vietiniuose miškuose vilkų medžioklę, ketina išdeginti visą mišką, kad miestelėnams taptų dar didesniu viešpačiu ir autoritetu. Šioje viduramžiškoje istorijoje pasakojama apie mergaitę vilkolakę, kuri paverčia kitą mergaitę vilkolake, pasakojama apie užsimezgusią draugystę, gyvenimą miške, atskirtį tarp gamtos ir grobuoniško miestietiško mentaliteto, apie dukters ir motinos magišką ryšį. Šiame filme iš esmės skiriasi vilkolakio įvaizdis, bent jau tas, kurį galėjote matyti įvairiuose siaubo filmuose ar „Saulėlydyje“, kada žmogaus kūnas skausmingai transformuojasi, išnarindamas kaulus ir pan. Čia vilkolakis reiškia labiau dvasinį, astralinį lygmenį, magišką pavidalą. Pasirinktas sudvasintas vilkolakio įvaizdis tampa ir novatoriškas ir naujas žvilgsnis į fantastinių siaubūnų transformavimo galimybes.

Žiūrėjau šį jautrų ir įkvepiantį filmą ir visą laiką galvojau, kad jis man labai primena japonų kino šedevrą „Princesė Mononokė“ (1997), kuriame vaizduojama mergaitė, kuri jaučia žvėris ir miško dvasias, bando sustabdyti tamsiuosius žmones naikinti gamtą. Panaši ir šio filmo mintis: viskas, kas mes esame, ir kas mus supa, yra gyva, todėl riekia atsargiai elgtis ir būti atsakingiems ir empatiškiems. Miškas, gyvūnai – nėra ir niekada nebuvo tik valgis ir komfortiško gyvenimo žaliava. Bendroje dvasinėje plotmėje viskas visur yra lygu. Manau, šis filmas absoliučiai pozityviai jautriai didaktiškas, atsisako bet kokių Volto Disnėjaus manierų linksminti, šmaikštauti, todėl netgi sakyčiau, kad šis vakarietiškas kūrinys savo pasakojimu labiau primena japonų animaciją. Nepaisant visko, manau, daugelis vis tiek išspausite vieną kitą ašarėlę, nes banalios tiesos ir vėl graudina, nes jas slepia mūsų banalios ir dirbtinės socialinės problemos.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Michel de Montaigne apie palankius vėjus, uostus ir tikslo siekimą

 Sveiki,

Iki šiol manau, kad vienas baisiausių gyvenime dalykų yra nežinoti, ko nori. Man taip dažnai nutinka. Todėl trūksta ambicijų, motyvacijos, noro kažką daryti dėl darymo, nes tiesiog „viduje nedega“. Šioji prancūzo filosofo Michel de Montaigne (1533-1592) pasakyti sparnuota sentencija iš esmės reiškia tą patį: negali pasiekti laimės būsenos, jeigu nežinai savo tikslo. Anksčiau maniau, kad „būti čia ir dabar“ iš esmės pjaunasi su „susikurk savo tikslą ir jo siek“ gyvenimo kryptimis. Jeigu aš sieksiu tikslo, vadinasi, pamiršiu gyventi kiekvieną akimirką. Jeigu gyvensiu kiekvieną akimirką, neturėsiu krypties, tikslo, nebebus ir motyvacijos irtis į priekį...

Iš esmės šiandien manau, kad svarbiausia yra procesas, ėjimas link išsikelto tikslo, bet tikslas nebėra pats svarbiausias dalykas. Pats svarbiausias dalykas yra patyrimas, siekiant tikslo, o rezultatas gali pasirodyti besąs visai kitoks, nei manei iš pradžių. Kitaip sakant, esame nesaugūs dėl ateities, tačiau tuo pačiu esame kūrybiški, nuolat atsinaujinantys ir atrandantys naujus dalykus.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Siela" / "Soul"

Sveiki, skaitytojai,

Pasiilgau įkvepiančių animacinių filmų! O jūs? Net nebepamenu, kada paskutinįkart žiūrėjau. Visgi nusprendžiau pažiūrėti puikaus animacinio filmo „Išvirkščias pasaulis“ (2015) kūrėjų naujausią filmą „Siela“ (angl. Soul) (2020). Šioje istorijoje pasakojama apie muzikos mokytoją Džojį, kuriam sunkiai sekasi kurti ir suburti iš vaikų muzikos orkestrą, todėl nuolat jaučia, kad savo gyvenimą švaisto ne ten, kur iš tikrųjų reikia. Džojis trokšta tiesiog groti džiazą jaukiuose vakaro užeigose, koncertuoti su tais, kurie iš tikrųjų turi aistros ir noro šiam dalykui. Tačiau Džojis tarsi nevykėlis, kuriam trūksta gyvenimo kibirkšties, jis nublokštas nesėkmių ir atmetimų, todėl vis rečiau bando „prasilaužti“ ir jau ketina susitaikyti su pralaimėjimu, kol netikėtai jis pakviečiamas koncertuoti vienam vakarui, tačiau iš tos perdėtai didelės laimės Džojui atsitinka nelaimė ir jo siela patenka į Rojaus alternatyvą, kur naujai perskirstomos sielos su savo naujais pašaukimais...

Toks būtų maždaug filmo siužetas, bet iš tikrųjų tai istorija visai šeimai. Suaugusiems tikriausiai primins, kaip jie dėl kasdieniškų dalykų atsisakė savo svajonių ir tikrojo pašaukimo, vaikams gal įžiebs noro ugdytis ir siekti to tikrojo talento, kurį mano turintys. Vienaip arba kitaip šis filmas patvirtiną vieną seną pedagoginę tiesą: jeigu kiekvienas iš mūsų nuo mažens ugdytų tik savo stipriąsias puses, visi galėtume būti geriausi savo srities specialistai, gal net meistrai bei genijai.

Filmas kviečia pasvarstyti ir apie pomirtinį gyvenimą, apie neišnaudotas galimybes ir šansus, kada dėl kvailų įsitikinimų užsisklendžiame ir nustojame rizikuoti. Pavyzdžiui, Džojo ir jos motinos santykiai. Susimaišiusi jauna siela, vadinama numeriu 22, sako tiesą, ji nemoka meluoti, veikia nuoširdžiai ir spontaniškai, todėl pakreipia šiuos santykius kita linkme. Ir apskritai Džojui, kuris įsikūnijęs į katiną, yra suteikiama galimybė regėti savo klaidas, o didžiausia iš jų – baimė rizikuoti, atrodyti kvailai. Iš tikrųjų šioji pomirtinė kelionė „sukalta“ pagal budistinius įsitikinimus, kad žmonės grįžta reinkarnuodamiesi į naujus kūnus, tačiau jiems atimama atmintis. Sielų pergrupavimo programa, manding, kas domisi pomirtiniais tyrinėjimais, atitiktų karmos valdovų teismą sielai, bet šiame filme viskas pateikiama maždaug linksmai, savaip.

Bet kokiu atveju, filmo kūrėjai išlieka susitelkę metaforiškai į žmogaus vidines galias tapti laimingais. „Išvirkščiame pasaulyje“ kaip personažai veikė skirtingos emocijos, o šioje – per pomirtinių sielų bazę veikia savo gyvenimo džiaugsmo ir paskirties ieškančios sielos. Kad netaptume po tamsią dykinę braidžiojantys pilki paniurėliai, mums būtina save realizuoti, išnaudoti savo potencialą, nes tai yra vienas iš pagrindinių laimės šaltinių.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela 

Asmenybės: fotografas Peter Hujar, nuotraukos, aktai, LGBTQ+

 

Sveiki, skaitytojai,

Apie garsų amerikiečių fotografą Peter Hujar (1934-1987) neteko, kaip ir apie daugelį XX amžiaus menininkų, nieko kalbėti. Gal dėl to, kad garsių fotografijų darbais nelabai domiuosi. Labiau jų darbai ir gyvenimai ateina iš kontekstų: filmai, performansai, dokumentika... Štai su Peter Hujar susipažinau visiškai netikėtai nagrinėdamas neseniai „Baltų lankų“ leidyklos išleistą Hanya Yanagiharos romano „Mažas gyvenimas“ viršelį, kuris ir anglų kalbos daugelyje leidimų taip pat turi tą patį vaizdą. Pasirodo, kad viršelyje darytas Peter Hujar autoportretas, kuris vadinasi ne kokia nors kančia ar verkiantis vyras, bet... „Vyro orgazmas“. Nuotrauka daryta 1969 metais.

Peter Hujar tik po mirties imtas vadinti vienu garsiausių amerikiečių aktų ir nespalvotų portretų autoriumi, o dar vėliau – vienu talentingiausiu. Žinoma, kad Peter Hujard kilo iš Ukrainos išeivių giminės, jo motina dirbo padavėja (ir kaip filmuose būna!) ją besilaukiančią paliko vyras. Berniukas augo ūkyje, kur visi šnekėjo tik ukrainietiškai, vėliau jis su motina apsigyveno pas jos antrąjį vyrą, bet sulaukęs brandos ir savarankiškumo, paliko namus iš išvyko į Niujorką. Paskatintas mokytojos jis pamėgo fotografiją, netrukus Niujorke susirado meilužį ir, kaip daugelis anuomet pradedančiųjų menininkų, įsiliejo į tą jūrą, kurioje plaukiojo ir mūsų Jonas Mekas.

Peter Hujar gyveno aktyvų homoseksualo gyvenimą, o jo fotoaparato blykstė, kaip matote iš darbų, dažniausiai buvo nukreipta į apsinuoginusius vyrus. Tai portretų ir aktų fotografas, kuris galiausiai 1987 metais, kaip ir daugelis to meto homoseksualių menininkų, mirė nuo AIDS. Kol buvo gyvas, buvo menkai kam įdomus ir žinomas, nes buvo tiesiog socialinių paribių, LGBTQ+ fotografas. Šiandien jo darbai eksponuojami ir saugomi muziejuose. Jo darbus ir gyvenimą galėčiau palyginti su Patti Smith mylimuoju fotografu Robert Mapplethorpe (1946-1989).

Kviečiu pasižiūrėti į Peter Hujar darbus.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Austieja - ŽGŽ (Žiaurē graži žėima) [žodžiai / lyrics / Žuodē (Žemaitėškā)]

Sveiki, skaitytojai,

Naujųjų metų išvakarėse Šiauliuose gyvenanti plungiškė Austėja Gendvilaitė 27 m. (žem. Austieja) pasidalino savo jaukiu vaizdo įrašu, kuriame atlieka savo kūrybos dainą „ŽGŽ“ (Žiauriai graži žiema). Šį kūrinį ji atliko tarmiškai – žemaitiškai ir pernakt tapo internetine sensacija. Kaip pati atlikėja sako, šioji kalba „arčiau Dievo dangaus“. Jau tikriausiai daugelis iš jūsų girdėjote šį vaizdo įrašą, galbūt netgi pasidalinote su artimaisiais ir draugais. Atlikėja tikina, kad jai svarbiausia, kad jai pačiai atliekant dainas būtų pajausta kūrinio emocija. Klausantis „ŽGŽ“ tuo netikėti neįmanoma, tad pasiklausykite.

Žodžiai / lyrics

Austieja - ŽGŽ

Je galietom to pakelk monėm

Paruodīk ka ož kalna tuo

Tik dā vėina žiaurē graži žėima

Kap ė kėkvėina dėina

Mon tāvės rek

Mon tāvės tāvės

 

Aš tau nesakiau kou nakti sapnavau

Kap savėm išmainiau i cokraus gābala

Staigē ronka douk

Po kuojuom uola dor

Kol aš per ašaras ėiškau pasakas

 

Jūruo žovis plauk

Bet gėlė mīntis trauk

Kol iškel pāžada nevėrstė ašaka

Tavėm sutėkau ėš karta pagavau

Nes to mon prīmeni aušrėnė rītmeti.

Jūsų Maištinga Siela