Filmas: "Paveldėtas" / "Hereditary"

Sveiki,

Vienas labiausiai įsimenančių ir labiausiai baisiausių šių metų filmu tituluojamas Ari Aster pilnametražis darbas „Paveldėtas“ (angl. Hereditary) (2018). Iki tol niekam nežinomas talentingas režisierius iki tol kūręs tik trumpametražius filmus šiemet iš tikrųjų nustebino ne vieną. Išėjęs iš kino salės supratau, ką iš tikrųjų man sukėlė šis filmas – tokį jausmą patyriau, kai žiūrėjau D. Aronofsky „Motina!“ su Jennifer Lawrence ir Javier Bardem. Toks religine ir sektantiška tema šokiruojantis filmas, vertas pamąstymų.

Na, dėl „Paveldėtas“ daug mąstyti kažin ko nereikia. Vienas stipriausių filmo efektų yra nenutrūkstanti filmo dinamika. Kai jau pradedi žiūrėti ir esi tikras, kad tau jau žinomos šio filmo taisyklės ir tai yra šeimos siaubo drama name po močiutės (tikriausiai raganos) mirties, apsirinki, nes pasirodo, kad tai filmas apie vaiko netektį ir skausmingą to išgyvenimą – filmas pavirsta motinos beprotybės šou, bet kai tai jau supratinti, žiūrėk, filmas vėl daro manevrą ir pavirsta tikru šmėklų ir haliucinacijų spektakliu, taigi, rebusu. Aišku, vietomis būčiau iškirpęs kelias atseit siaubo scenas, nes jos atrodo paradoksalios, pavyzdžiui, begalvė šmėkla skrendanti į namelį medyje – visa salė kvatojo iš to „siaubo“. Visgi tai atmosferinis filmas, kuris atkartoja pagal jau išmoktas natas senus triukus, bet jas dar labiau strategiškai suintensyvina. Viena pagrindinių stygų filme tampa puikioji aktorė Toni Collette, kuri tikrai nusipelnė kokios nors nominacijos. Štai Meryl Streep padainavo vidutiniškame miuzikle ir Oskaro nominacija, nors, tiesą sakant, nieko ten įspūdingo nebuvo. O štai T. Collette tikrai pademonstravo emocijų gamą ir meistriškumą...

Grįžtant prie paties filmo, būtų galima sakyti, kad jį žiūrint daug ką patyri, bet tikriausiai jis paveikus tuo, kad įtraukia ir ne kartą ima ir nustebina. Tai vienas iš tų retesnių pavyzdžių, kada scenarijus veikia kaip ir su šiemet pasirodžiusiu filmu „Tylos zona“, tik duokite daugiau darbo mažiau žinomiems ir ambicingiems režisieriams, o ne užsakomųjų mecenatų vizijoms tenkinti, kurios dažnai pateikia mums vidutinybes. „Paveldėtas“, sakyčiau, tikrai kur kas daugiau nei vien tik vidutiniška siaubo juosta, ji iš esmės marga, įdomios struktūros, bet svarbiausia, kad išėjus iš kino salės yra apie ką pašnekėti, o ne tik trūkčioti abejingais pečiais ir galvoti, kurių velnių negalėjau to mėšlo pažiūrėti per laptopą.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 87/100

IMDb:7.7

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

Filmas: "Nematomas siūlas" / "Phantom Thread"

Sveiki, skaitytojai,

Klasikinis variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas siūlas“ (angl. Phantom Thread) (2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai kas kita.

Kitą vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga, gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika – viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės. Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...

Nepaisant teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau, rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto, gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš meilės.

Deja, tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė, kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo klišes ir jomis pasinaudoja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: J. M. Coetzee "Lėtas žmogus"

J. M. Coetzee. „Lėtas žmogus“ – Vilnius: Metodika, 2012. – 192 p.

Sveiki, skaitytojai,

Sunku rasti kažką panašaus į rašytojo J. M. Coetzee, nes jo knygos išties išskirtinės. Visai ne dėl to, kad jis dukart pelnė Booker premiją ir turi literatūros Nobelį, bet dėl jo knygų moralinės ir etinės vertybės, aštrios ir kartais aršios diskusijos vertos tematikos. Jo romanas Letas žmogus (angl. Slow Man) pasirodė 2005 metais ir ją išleido leidykla Metodika (dabar vadinasi Sofoklis).

Rašytojas Sigitas Parulskis J. M. Coetzee pavadino pačiu svarbiausiu šiuolaikiniu rašytoju. Negaliu nepritarti, kad viską, ką turime išsivertę į lietuvių kalbą, yra nepaprastai gurmaniška, verta dėmesio, laiko ir diskusijų. Tai ne toji literatūra, kurią probėgšmais paskaitysite prie kavos gurkšnio, skubėdami į darbą ar pliažą – tai mąslaus susikaupimo reikalaujanti istorija (kaip ir visos šio autoriaus knygos).

Lėtas žmogus, kaip jau ir įprasta J. M. Coetzee, dėmesio centre – jau nebejaunas vyriškis, šiuo atveju šešiasdešimtmetis Polas, kuris lemtingą dieną važiuodamas dviračiu papuola į eismo įvykį. Jam atliekama kojos amputacija, kadangi amžius ne be tas, kad atstatytų kaulus ir nuo čia, regis, turėtų prasidėti ilga ir niūri susitaikymo su senatve, neįgalumu ir apskritai su nereikalingumu istorija. Iš esmės atsidūręs lėtoje laiko tėkmėje, kasdieninėje reabilitacijos ritme, atrodo, kad Polas nekenčia savęs, kol jo gyvenime neatsiranda nauja slaugytoja Marijana. Iki tol gyvenęs fotografo gyvenimą ir nė nesusimąstęs apie palikuonis, prispaustas negalios, jis nuolat svarsto, kas būtų, jeigu jis vis dėlto būtų pratęsęs savo giminę. Tai panašu į savigraužą, bet iš esmės jautriai perteikiama žmogaus saulėlydžio problemą: kol jaunas gyvenu sau, o kai pasenau, žiūrėk, nėra kam nė pasiguosti.

Marijana staiga tampa ne vien tik vaisinga moteris, bet ir jo aistros subjektu, aistros, kuri irgi, regis, ilgą laiką buvo užslėpta. Iš esmės tai vyro neprieinamumas, kuris turėjo psichologinį lūžį, nes tik po amputacijos jis vėl prisileido moterį. Didžiausia problema vis dėlto yra moralinis apsisprendimas mylėti ištekėjusią ir vaikų turinčią imigrantę iš Kroatijos. Kartais Polo svarstymai atrodo infantilūs, nelogiški, prieštaringi, pavyzdžiui, laiškų rašymas, kuriame atsiprašinėja, įrodinėja, kad šios šeimos nepersekioja, bet pats veiksmas rodo ką kitą. Tai beviltiškoje vienatvėje atsidūrusio žmogaus psichologija, kuri vienu metu ir neigia, ir griebiasi šiaudo.

Jeigu Marijanos ir Polo santykis aiškus kiekvienam skaitytojui, tai daugiausia abejonių kelia atsiradęs rašytojos Elizabetos vaidmuo. Tiesą sakant, net suabejojau, ar autorius staiga neperėjo į absoliučiai fiktyvią fantaziją – atsiuntė angelą, pradėjo pasakoti alegorinį Biblijos motyvais paremtą pasakojimą. Kartais autorius net sukuria įspūdį, kad Elizabeta – tai paties Polo išgalvotas veikėjas, sąžinės rekonstrukcija, kadangi ir pati Elizabeta kalba kaip Polas, įterpdama prancūziškų kalbos elementų. Paties romano finalas visgi kur kas „žemiškesnis“ ir, pasirodo, kad Elizabeta iš tikrųjų tėra (bet ar iš tikrųjų?) tik skurstanti sena rašytoja, kuriai nėra šiame pasaulyje vietos. Romano emocinis krūvis, rodos, visada ėjęs apie pagrindinį veikėją Polą staiga „pereina“ Elizabetai. Pats banaliausias dalykas moralistiniam autoriui finalą sukurti, kad pagrindinis veikėjas išmoko aiškią pamoką, tačiau net užbaigus knygą tenka pasvarstyti, ko visgi Polas išmoko, kad jis atstūmė Elizabetą?

J. M. Coetzee

Iš dalies galima sakyti, kad tai knyga ne vien apie aistrą vedusiai moteriai, bet ir tam tikrą nerealizuotos tėvystės duoklę, netgi savotišką atpirkimą, kurį Polas stengiasi kompensuoti padėdamas Marijanos vaikams. Iš kitos pusės viena keisčiausių scenų buvo aklosios Marianos (be „j“) pasirodymas, kad net nustebau, ar čia J. M. Coetzee pokštauja, ar tiesiog Polui tiek turėjo pakrikti nervai, kad jis susigundo „sutenerės“ Elizabetos atvesta akląja? Toji scena itin makabriška, bet iš esmės ji demaskuoja palūžusio žmogaus psichiką – Polas pasiduoda Marijanos (su „j“) vardo asociacijai.

Autorius pasižymi lengvu stiliumi, geba kalbėti iš esmės apie sudėtingus dalykus labai kasdieniškai. Atsisakęs kalbos puošnumo, jis neria į sudėtingus veikėjų dialogus, tad jo personažai atrodo šiek tiek perdėtai šekspyriški, todėl sąlygiški, nes kalba labai nutolusi nuo šnekamosios, neretai pakylėtai biblijinė. Ypatingai šis autoriaus bruožas pasireiškia jo alegoriniuose romanuose Jėzaus vaikystė ir Jėzaus mokyklos metai. Netgi susidaro sąlygiški veikėjo Polo charakterio variantai iš skirtingų perspektyvų: Elizabeta regi jį esant itin šaltą, nors jo tapatybė su pasakotojo tonu lyg ir sufleruoja, kad Polas išties geraširdis, tik niekas nemato ir neįvertina jo gerumo. Kodėl Polą aplinkiniai regi irzlų ir piktą? Dėl to, kad nepasiduoda naujovėms, iš esmės yra įstrigęs dėl savo negalios, nesiveržia ir nemato naujų gyvenimo prošvaisčių? Sąlygiškai pateikiami keli požiūriai, šis efektas stipriai pasireiškė J. M. Coetzee romane Nešlovė, kuriame veikėjas suviliojęs studentę nieko blogo savo poelgyje nemato, tačiau aplinkinių spaudimas sukuria galingą atoveiksmį.

Šįkart turėčiau priekaištų ir vertėjai Irenai Daugirdaitei ir korektūros redaktoriams. Už akių kliuvo korektūros klaidos, pavyzdžiui, žodis mąstymas, mano supratimu, vis dar rašomas nosine raide žodžio šaknyje. Taip pat nustebau perskaitęs vertimą „išpūtė ausis“, nors šiaip jau įtempiame ką nors įdėmiai klausydami.

J. M. Coetzee romane Letas žmogus atrodo viskas šiek tiek sąlygiška, viskas šiek tiek nerealu ir kartu viskas logiškai „sukrenta“. Visgi tai idėjinis autorius, kurio kūriniai nėra lengvi analizuoti, kadangi interpretacijų gali būti pačių įvairiausių – čia kaip su Jose Saramago knygomis, ką pats skaitytojas įskaitys, tokias išvadas ir pasidarys. Norisi sakyti, kad knyga ne vien apie giminės pratęsimą, ne vien apie pavėluotą ir niekada neišsipildysiančią meilę, apie ribines gyvenimo situacijas ir ne vien apie šeimos tvirtumą, rūpestį ir darbą, ne vien apie imigrantų patirtį svetimoje šalyje, bet visas šias temas apjungus išryškėja pati svarbiausia tema: žmogaus (ne)reikalingumas ir gyvenimo prasmė. Gal tai ir nėra pati mėgstamiausia J. M. Coetzee knyga, tačiau vis vien tai aukšto lygio egzistencinė literatūra.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Raudonasis žvirblis" / "Red Sparrow"

Sveiki, skaitytojai,

Galvoju, kiek daug pastangų, darbo ir profesionalumo reikia įdėti, kad būtų sukurtas toks filmas kaip „Raudonasis žvirblis“ (angl. Red Sparrow) (2018). „Bado žaidynių“ režisierius pasikviečia vėl savo mūzą Jennifer Lawrence ir kuria filmą apie šiuolaikinę rusų ir amerikiečių šnipinėjimo mokyklą. Visgi filmas nors ir itin profesionalus, jis nemažai gavo kritikos...

Beveik pustrečios valandos juosta truputėli prailgsta ir nežinia, kas joje yra negerai. Lyg ir efektingai pasakojama žlugusios balerinos ir tapusios rusų šnipe istorija, ar ta rusiška nacionalistinė mokykla, primenanti Stalino epochą, ar dar kažkas... Vienareikšmiškai galiu pasakyti, kad tiesiog šioji Džeimsą Bondą primenanti istorija apie į pogrindį nugrimzdusį Šaltąjį karą pernelyg kine išsikvėpusi. Na, kiek tokių panašių juostų jau matėme? Vien su aktore Angelina Jolie galima suskaičiuoti kelis – seksuali rusų agentė spardo vyrukams šiknas. Visgi yra vienas momentas, kuris jaudina t. y. pagrindinės veikėjos užsispyrimas, emocinis lūžis ir apsisprendimas būti stumdoma šachmatų figūra ir jos santykiai su dėde, kankinimai... Tačiau pati detektyvinė-kriminalinė, kitaip sakant, misija Vakarų pasaulyje atrodo nepasiteisinusi istorija ir pernelyg lėkšta. Tiesą sakant, nebuvo dėl ko jaudintis, netgi taip ir neaišku, ką ji turėjo iki galo įvykdyti, bet gal ir gerai, kad ne viskas sukramtyta žiūrovui?

Žinoma, J. Lawrence yra aukšto pilotažo aktorė ir šis režisierius ją be galo mėgsta ir ja naudojasi. Neturiu priekaištų tai visai prabangai ir dinamikai, kurią režisierius sukūrė šiame filme, tačiau pati istorija kiek lėkštoka, jau daugiau ar mažiau kine narstyta įvairiais rakursais ir, tiesą sakant, pabodusi – o šitiek pinigų sukišta! Norėtųsi, kad Holivudas investuotų į kur kas ambicingesnius projektus su originaliomis idėjomis. Po to besidomėdamas filmu, visgi aptikau, kad jame švysteli ir lietuvių kilmės aktorė Ingeborga Dapkūnaitė, tačiau nors mirk, jos niekur neprisimenu... Tokiam filmui reikia nusiteikti, jis ilgas, vizualus, patogus tiems, kurie atpažįsta Holivudinį kalbėjimą, tačiau originalumo nesitikėkite.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Madam" / "Madame"

Sveiki, kino gerbėjai,

Prancūzų kilmės režisierė Amanda Sthers sukūrė tai, ką aš vadinu klasikine prancūzų komedija – „Madam“ (pranc. Madame) (2017). O aš taip mėgstu prancūziškas komedijas! Susikvietusi anglakalbius aktorius vietinėje prancūziškoje artistokratiškoje aplinkoje ji kuria socialinėmis klišėmis grįstą komediją, kurioje išryškėja absurdiška klasių atskirties kultūra.

Iš tikrųjų filmas neilgas – pusantros valandos prancūziškų linksmybių į valias. Kuriozinė banali situacija: kad prie stalo nebūtų trylika asmenų, prietaringoji aristokratė laikinai pasodina savo tarnaitę, kuri sujaukia visus veikėjų gyvenimus. Iš pažiūros kvaila ir sentimentali tarnaitė užkariauja aristokrato širdį, tačiau jai jau greitai tenka rinktis – arba paklusti ponios liepimams, arba mesti darbą ir pasirinkti mylimąjį...

Tai vienas iš tų filmų be jaukios pabaigos, kur reikia pačiam nuspręsti, ką jūs visoje šioje istorijoje įžvelgėte? Gal moters išsilaisvinimą? Gal skaudžią patirtį? Gal netgi numanomą laimingą pabaigą? Smagiausia tai, kad režisierė išvengė numanomos „tiesos atskleidimo“ pompastikos, nereikalingų ir klišinių judesių – sakyčiau, nestandartinis žingsnis ir jis man labiau patiko nei muilo operų akimirkos, kai paaiškėja, kad aristokratė viso labo tėra tik tarnaitė. Didelis dėmesys aktorei Toni Collette, tačiau dar šarmingesnė ir įdomesnė buvo ispanų aktorė Rossy de Palma. Kažkaip žiūrėjau ir neprailgo, o ir nuteikė pozityviai.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb:6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedra Radvilavičiūtė "Tekstų persekiojimas"

Giedra Radvilavičiūtė. „Tekstų persekiojimas“ – Vilnius: Apostrofa, 2018. – 233 p.

Sveiki, skaitytojai,

Viena labiausiai laukiamų knygų per Vilniaus knygų mugę buvo Nacionalinės premijos laureatės Giedros Radvilavičiūtės rinkinys Tekstų persekiojimas: esė apie rašytojus ir žmones, tačiau priėjęs prie stendo gavau špygą – sako, knygos nėra, ateikite rytoj. Nueinu rytoj – knygos tiražas išparduotas. Ką gi, nėra ir nereikia, tad knygą įsigijau tik vasaros pradžioje iš tos puikios inercijos, kurią vis dar jaučiu po rinkinio Šiąnakt miegosiu prie sienos.

Tekstų persekiojimas šiek tiek siauresnės tematikos rinkinys, todėl tas, kas neturi reikalų su literatūra, jie gali atrodyti neaktualūs, nors autorė, sistemingai kurdama teksto struktūrą, temas pateikia keliais pjūviais, tad jeigu pirmame plane skaitome vien apie nagrinėjamą autorių ir neįžvelgiame aplinkinių temų, manau, reiktų tada iš akių išsitraukti rąstus...

Grįžtant prie Tekstų persekiojimo, kad ir kaip po pirmųjų puslapių jie atrodytų literatūrinių interpretacijų pavyzdžiais, jie nėra vien tik interpretacijos, nes Giedros Radvilavičiūtės rašymas nusižengia daugeliui „mokyklinio rašymo“ taisyklių, pavyzdžiui, pamesdama istoriją ima ir ką nors savo tekste įterpia arba pradeda pasakoti kitą istoriją, rasdama vėliau sąsajų su pirmąja istorija. Toks nenuoseklus tekstų dėstymas iš esmės sukelia dinamiško ir modernaus pasakojimo įspūdį, kitaip sakant, sąmonės srautas, kuris visgi turi aiškią vidinę logiką ir struktūrą. Tas pats būdinga ir ankstesniems autorės kūriniams. Būtent žaismingumas, „tekstų pokštavimas“ yra vienas smagiausių dalykų, dėl ko verta skaityti Tekstų persekiojimą.

Rinkinyje autorė išsiduoda, kad skaito Murakami ir nepraleidžia progos dažnai įgelti Andriui Užkalniui, yra ir kitų „pasilikusių“ atributų, iš kurių nemažai galima be didesnės fantazijos susikurti pačios Giedros Radvilavičiūtės vaizdinį. Prisipažinsiu, kad tai vienas įdomiausių dalykų apskritai eseistikoje, nes žanras toks nedėkingas, jis daug ką atskleidžia apie rašantįjį, nors autorės tekstuose yra ir nemažai sugalvotų autobiografinių siužetų – įgudęs skaitytojas intuityviai gali pajusti, kada fikcija pateikiama kaip pačios autorės patirtis. Priežastis dažnai būna ne tam, kad pameluotų ar sukeltų turtingos patirties įvaizdį, bet tam, kad galėtų „pažaisti“, pateikti dar vieną apjungiančių istorijų interpretacijos versiją.

Dažnu Giedros Radvilavičiūtės tekstų kūrimo struktūros elementu yra sąmoningai pateikta klišė – tiek literatūrinė, tiek kultūrinė. Štai vienoje iš tekstų pasakodama apie žiniasklaidos įteisinamą patyčių kultūrą, ji randa kaip pavyzdį Andrių Užkalnį, pateikia jo rašomų tekstų elemento pavyzdžių ir staiga pačios Giedros Radvilavičiūtės tekstas perima aptariamo teksto „žaidimo taisykles“ ir rašomą tekstą pertransformuoja, parodydama, kad tokius taip iš esmės gali rašyti daugelis, jeigu turi tikslą paveikti tam tikrą skaitytojų auditoriją. „...man kartais norisi perkurti tekstus, suvokti juos iš vidaus, kad man patinka pamėkliškos kūrinių ir sakinių sandūros ir todėl į to paties teksto siūlą veju vilną, poliesterį ir liną, kad nesibaiminu pavogti iš gyvenimo tikrą faktą ir paversti jį – nebeatsiprašinėdama – meno faktu, kad ieškau gero santykio su tiesa ir dėl to tekstuose atsiranda žiaurumo ir bjaurasties, kad kūrinyje mano pasakotoja laido kitą pasakotoją ir tai tampa esė siužetu... (p. 69-70)“.

Giedra Radvilavičiūtė

Vienas stipriausių, mano galva, tekstų buvo pirmasis, kuriame autorė „persekioja“ kanadiečių rašytoją Alice Munro. Net man, neskaičiusiam A. Munro, įdomu, ką papasakos G. Radvilavičiūtė. Fragmentiškai pateikusi ištrauką apie berniuką, kurį partrenkė automobilis ir iš jo galvos pasirodė kraujas, primenantis verdančios braškių uogienės putas (labai įsimenantis palyginimas!), ji išradingai kuria alternatyvią istoriją, kaip galėjo būti pagal, tarkime, lietuvių rašytojų logiką, bet tuo pačių nagrinėja A. Munro asmeninio gyvenimo faktus, laikmetį ir lietuvių rašytojų moterų raidą. Esė finalas pritrenkiančiai kinematografiškas, visąlaik manydami, kad berniukas negyvas, A. Munro „prailginta“ citata esė pabaigoje parodo, kad jis kvėpuoja. Sukuriami atskiri esė klodai: grožinės literatūros kaip atskiros istorijos, A. Munro literatūros analizė ir aktualusis probleminis laukas – kur kokybiška lietuvių autorių literatūra?

Labiausiai patikęs tekstas visgi buvo Marine life, kuriame dinamiškais pasakojimo štrichais pasakojama nuo infantilios scenos, kai autorė susirašinėja su paaugle trumposiomis žinutėmis, apsvarsto ne tik lietuvaičių lolitų likimą, bet aprėpia ir literatūrinį lauką. Pats prisiminiau, kiek kartų sėdėjau stoties McDonalde ir žiūrėjau pro tuos langus, galvodamas apie Sodų gatvėje dirbančias prostitutes... Empirinis tekstų audinys leidžia gretintis, stebėtis, šiek tiek atsikvėpti ir prisiminti savo patirtį.

Štai tekstai, kuriame pasakojama apie Kedžio bylą, visgi buvo patys silpniausi poveikiu. Gal dėl to, kad tiek daug apie tai prirašyta, kalbėta ir diskutuota, kad G. Radvilavičiūtės versija nebejaudino. Dėmesys šiuolaikinei žiniasklaidai bei lietuvių kalbos pokyčiams bei požiūriui apima visą antrą knygos skyrių. Kikenau, kaip autorė prisirinkusi nemažai teksto pavyzdžių iš delfi.lt portalo smagiai rikiuoja mintis, kurdama greitosios žinių visuomenės atsilikimą ne tik raštijoje, bet ir sveikoje logikoje. Kitą vertus, apie tas problemas daug kas kalba ir daug kas pateikia iš kojų verčiančių pavyzdžių, todėl probleminis laukas, nors ir svarbus bei aktualus, atrodo visuomeniškai išakėtas, žinomas ir netgi nualintas. Tai iš esmės „kerta“ per G. Radvilavičiūtės tekstų kokybę, nes autorės kokybė ir prasmių gylis atrodo suplokštėjęs, vietomis netgi subanalėjęs. Tačiau tai gyvatės, ryjančios savo uodegą, efektas, kadangi visuomenėje jau taip priimta, kad kalbėti apie Garliavos įvykius, peikti žiniasklaidą gali kiekvienas ir todėl tai jau savaime tampa blogo tono požymiu.

Noriu pasidžiaugti išleistos knygos vizualumu – paprasta, bet neprasta. Leidykla Apostrofa neleidžia daug knygų, bet tai, ką išleidžia, turi savo „svorį“ tiek turinio prasme, tiek skoningu dizainu.

Viena labiausiai jaudinančių minčių buvo apie tai, kad žmonėms „uždrausta“ liūdėti. Mes visomis išgalėmis kabinamės į pozityvumą, dinamiškumą, kad bet kokios liūdesio apraiškos laikomos liga. Tas pats ir literatūroje: „Teksto tembras, kaip stiliaus dėmuo, dingo iš daugelio lietuvių rašytojų tekstų, nes jie, norėdami būti sveiki, ėmė rašyti pagal taisykles „pastatytu balsu“, kurio laukia išsižiojusi publika, nusipirkusi bilietus, norinti būti šokiruota, bet atpažįstamais triukais. Jei triukas pataiko į paširdžius, tampa nejauku (p. 57)“. Kol kas pas Giedrą Radvilavičiūtė viskas jauku ir nėra nepatogių temų, požiūrio ar žaismo. Nors daug kur nestokojam humoro, retsykiais ironijos, tačiau autorė ir toliau išlaiko savitą tembrą ir tekstų kokybiškumą.

Jūsų Maištinga Siela