2026 m. vasario 26 d., ketvirtadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 178: pasaulis nesustos suktis, todėl prisėsk ir pailsėk!



Sveiki, mieliausieji!

Artėja dar vienas intensyvus savaitgalis – koncertai, Knygų mugė, spektakliai, knygų skaitymai – kartais imu ir pagalvoju, ar tiek kultūros vartojimas atneša kokį nors malonumą, ar veikiau viskas vyksta iš nepasotinamo alkio neatsilikti, bėgti, įsisavinti kuo daugiau nuostabių patirčių, kaip žymi poetė kadaise rašė: „...nes prabėgs, nebegrįš jos“.

Visgi kaskart tuo džiaugiuosi. O juk dar ir „Kino pavasaris 2026“ ant nosies – tik spėk viską aplėkti ir pamatyti, bet iš tikrųjų, atvirai galvojant, kartais norėčiau sustingti ant saulės įkaitinto akmens ir išsitiesti prieš saulę kur nors Italijoje, kad oda sugertų kuo daugiau šviesos, kad nuo jūros atplauktų Eolo, Boro ir kitų vėjų genama Partenopė ir man padainuotų sirenų dainas, nuo kurių nugrimzčiau į ilgą ir kokybišką meditaciją.

Maištinga Siela

Knyga: Jennifer Croft "Irenos Rei išnykimas"

 

Jennifer Croft. „Irenos Rei išnykimas“ – Vilnius: Balto, 2025. – p. 360.

Sveiki, skaitytojai!

Ši knyga atsirado mano rankose labai spontaniškai. Viename iš literatūrinių periodinių leidinių perskaičiau vertėjo Laimanto Jonušio recenziją apie amerikiečių rašytojos ir vertėjos Jennifer Croft (g. 1981) romaną Irenos Rei išnykimas (angl. The Extinction of Irena Rey), kurią į lietuvių kalbą išvertė Rima Bertašavičiūtė, o išleido leidykla Balto. Kaip supratau, visgi recenzija buvo labiau apie vertimą, nei apie pačią knygą, bet vis tiek labai susidomėjau, kadangi nepamenu, kada skaičiau žanrinę knygą, kuri būtų mistinis trileris ir turėtų neklišinę, bet išties originalią idėją. Visgi būsiu šįkart šiek tiek apsigavęs ir dėl recenzijos pagyrimo, ir dėl anotacijų. Kaip rašė Aušra Maldeikienė savo socialiniuose tinkluose, kad kuo labiau knyga reklamuojama pompastiškais lozungais, tuo labiau ji nuvilianti. Nepasakyčiau, kad visada taip nutinka, bet tikrai dažnas atvejis.

Knygą skaičiau labai greitai, bet dažnai šiek tiek suraukęs antakius ir sukandęs dantis vis naiviai tikėdamasis, kad romanas kažin kaip pasisuks netikėta linkme ir autorė išties pateiks netikėtų siužetinių linijų. Deja, niekas neįvyko. Romanas panašus į mistinės istorijos ekranizacijos apmatus, todėl istoriją lengva įsivaizduoti su Holivudo aktoriais.

Istorija pasakoja apie lenkų rašytoją Ireną Rei, kuri dėl paskutiniųjų savo bestselerių pretenduoja pelnyti literatūros Nobelį. Ji gyvena prie Baltarusijos pasienio tokiame Lenkijos Belovežo girios pakraščio gyvenvietėje. Beje, vietovė iš tikrųjų reali, joje pati J. Croft, kaip teigė knygos pabaigos padėkos tekste, yra buvusi. Reiktų paminėti, kad pati Croft neatsitiktinai pasirinko pagrindinę vietovę nuošalią Lenkiją, ji yra pagrindinė lenkų tikrosios nobelistės Olgos Tokarczuk vertėja į anglų kalbą, todėl ši profesija tampa ir jos fiktyvaus romano ašimi.

Taigi Irena Rei susikviečia 8 vertėjus iš viso pasaulio (Ukrainos, Švedijos, Vokietijos, Prancūzijos, Argentinos, Serbijos, Slovėnijos, Čekijos) ir jie visi yra įsipareigoję versti jos romaną Pilkoji eminencija vienu metu jos atokiose girių dirbtuvėse, kol vieną dieną visų dievinama Irena Rei ima ir dingsta palikdama vos pradėtą darbą su vertėjais... Istoriją pasakoja argentinietė Emi, sekso tam tikra maniakė (įsivaizduokite, jos tėvui priklauso prezervatyvų fabrikas, tad geriau nė nesugalvosi), kuri nuolat dulkinasi su švedų vertėju Fredžiu. Įdomu tai, kad pasakotoja kokį 100 puslapių neatskleidžia vardų, visus juos vadina pagal kalbas, iš į kurias jie verčia Irenos Rei knygą, epitetais. Tiesa, 100 puslapių nieko ir neįvyksta, nuobodžios besimezgančios muilo operų lygio intrigos. Emi pavydi anglakalbei Aleksis, todėl dalį savo istorijos skiria moteriškoms intrigoms, apkabėlėms arba tiesiog stačiai sekso subjektams, o visa kita – darbas verčiant knygą.

Visgi Jennifer Croft, regis, turi idėją ir šie vertėjai iš esmės brėžia keletą prasminių ašių. Egzotiški vertėjai Lenkijos pakraštyje tampa grėsme nacionalistiškai nusiteikusiems lenkams, kurie nenori jokių spalvotų invazinių-importinių žmonių, nesvarbu, kad jie grindžia kelius į dar vieną lenkų Nobelį. Kita ašis – ekologija. Mistifikuojamas Beloževo miškas, daug aliuzijų į folklorinius ir istorinius motyvus, miško naikinimą ir bandymą išsaugoti sengirę, kurią nuolat pertvarko reti vabzdžiai, gyvūnai ir grybai. Žodžiu, žmonės – invazinė rūšis, susirinkusi iš viso pasaulio tampa turtingos ekosistemos nykimo stebėtojais. „Mus galima laikyti invazine rūšimi, – pasakė Aleksis. – Tai labai priklauso nuo to, kaip atliekame savo darbą. Visos knygos iš esmės yra bendradarbiavimo patirtis, kaip Fredis ir sakė mes tą bendradarbiavimą iškeliame į tarpkultūrinį lygmenį. Įžengiame ir išplečiame auditoriją. Tik reikia žiūrėti, kad neužimtume per daug vietos. Reikia žengti atsargiai – ne tik iš pagarbos rašytojui (p. 214).“


Jennifer Croft

Romane nemažai mistikos, kuri turėtų sulydyti šias skirtingas problemines ašis, bet neretai jos tokios kaip žanriniame literatūros atsainiai nesuveržtos ir palikusios padrikos. Pavyzdžiui, kam tos nuotraukos ir istorijos apie bitininkystę ir kaip tai susiję su rašytojos kleptomanės Irenos pasakojimu? Yra tiek daug tarpusavyje nelabai sąveikaujančių detalių, kurios turėjo iliustruoti ypatingą ir atokų Lenkijos provincijos kultūrą ir atmosferą, tačiau pajutau nebent Olgos Tokarczuk romano Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus atgarsius. Ar romanas turėjo atspindėti kosmopolitišką globalizacijos susipriešinimą su individualių ir unikalių kultūrų ir subkultūrų išsaugojimo pozicijomis? Kaip pažiūrėsi. „Galbūt teisingai buvo rašoma Pilkojoje eminencijoje, kad rašymas – tai išnykimo variklis. Bet sužeistame kraštovaizdyje pirmiausia apsigyvena grybai, kerpės, gleivūnai ir dar augalai, žinomi kaip ruderaliniai – šis žodis kilo iš lotyniškojo žodžio, reiškiančio laužą, šiukšles. Galbūt Irenos Rei išnykimas leido rastis ruderaliniam menui – pavyzdžiui, knygai apie tai kas nutiko vertėjams (p. 352).“

Akivaizdu, kad vertėjai – tai grybai, kurie perdirba naują produkciją versdami motininę ir originalią knygą į kitas kalbas. Kitataučiai veikėjai vaizduojami, nors ir skirtingai, bet kaip vienas vertėjų organizmas, kuriuos vienija bendras tikslas. Vėliau sužinome, kad jie yra apvogti, o jų asmeninės istorijos „suverptos“ produkcijai... Iš esmės knyga kviečia lengva populiariosios literatūros forma apmąstyti, kaip mes kuriame ir versdami perkuriame kultūros reikšmes ir kas gali nutikti, kai jau nebe kūrėjo, o nuo vertėjo-verpėjo priklauso kūrinio turinys ir sėkmė.

Visgi autorė dar visą šią intrigą mistifikuoja. Eimės iš Argentinos ryšys su Irena Rei absoliučiai hierarchinis, primenantis kultą. Apskritai vertėjai atlieka miške ir namuose keistus ritualus, regi grybus, panašius į nukirstas kanopas, gyvatės kerta į rankas, o užvalgę grybų, atrodo, nebejaučia tikrovės ir pradeda vykti keisti dalykai. Pavyzdžiui, argentinietė iškviečia Aleksis į dvikovą su revolveriais. Kai kurie momentai nelogiški ir absurdiški, kuriuos padarytų žmogus arba rydamas nuodingus grybus, arba iš ritualinio Irenai Rei paklusnumo. Galiausiai knygos finalas šokiruojantis tuo, kad jis iš esmės sukuria vertėjų kultą, grįstą kriminaline patirtimi. Sektai, kuriai nereikia gyvo kulto subjekto, užtenka tiesiog garbinti paliktus kūrinius. Viena iš veikėjų pasiūlo nusipjauti savo dievaitės pirštus ir juos saugoti kaip relikviją. Net ne makabriška, tai tiesiog absurdiška, beveik Adamsų šeimynėlė.

Knygą perskaičiau greitai, tačiau ji man nepatiko, nes neįtikino. Jennifer Croft turėjo gerą idėją, tačiau nei atmosfera, nei medžiaga nesusidėliojo įtikinamai. Pagrindinė veikėja primityvoka, nes nuolat panirusi į seksualines fantazijas ir konkurencingumą, o Belovežo miškas ir vertėjų sektantų kompanija tarsi idėjiškai nesusiderino. Bet labiausiai mane patį erzino populiariosios literatūros stilius, primityvūs dialogai, nuolatinė argentinietės apmąstymų segmentacija, kuri skaitytojui kaip vaikui primygtinai paraidžiui aiškina tuos dalykus, kurie ir taip akivaizdūs. Jeigu autorė būtų išdrįsusi ieškoti kitokių raiškos būdų ir pasakojimo galimybių, manau, romanas būtų kur kas labiau pavykęs kaip eksperimentinis.

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otec"


 Sveiki, skaitytojai!

Beveik kasmet pamatau nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos filmas „Tėvas“ (slovak. Otec) (2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15 minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą „Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.

Filmas išties slogus ir dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė. Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido, jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo, kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės, jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.

Istorija įtempto siužeto. Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų. Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas. Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog... Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai suvaldyti ir pasirinkti.

Mėgstantiems itin aštrias temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite, ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2




Maištinga Siela

2026 m. vasario 25 d., trečiadienis

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

2026 m. vasario 24 d., antradienis

Serialas: "Įtempta kova" / "Heated Rivalry" (1 sezonas / season 1)


 Sveiki, skaitytojai!

 

Šitokio serialo nebūčiau žiūrėjęs ne dėl to, kad jis turi LGBTQ+ indeksą, bet dėl to, kad nieko neišmanau apie ledo rutulį. Apskritai šis žaidimas man nesuprantamas, todėl neįdomus, tad niekada visokiausių serialų sraute ir pasiūloje nebūtų patraukęs mano dėmesio. Visgi nusprendžiau pažiūrėti visiškai dėl politinių priežasčių, t. y. homofobiškoje Rusijoje, kurią bent jau labai įsivaizduojame homofobišką, turint galvoje, kad didžioji Lietuvos dalis irgi drėbta iš to paties molio ir kai kurie savo homofobija itin didžiuojasi, nesuvokdami, kad tai tėra tik tas pats bukas politinis „skaldyk ir valdyk“ įrankis. Verčiau kai kurie numirtų, negu pripažintų, kad tai tiesa. bet visgi... Simptomiška, kad Rusijoje ši kampanijos „Crave“ produkcija itin sudomino žiūrovus. Įtariu, kad ne dėl to, kad ledo rutulys ir ne dėl to, kad serialas apie homoseksualius sportininkus (nebūkime tokie naivūs), bet tikriausiai dėl to, kad rusams vis dar įdomu, ką „supuvę Vakarai“ mano ir galvoja apie Rusiją, ar pernelyg vaizduodami homoseksualumą nesumenkino jų tautos didybės – štai, ką aš galvojau imdamasis žiūrėti šešių serijų mini serialą „Įtempta kova“ (angl. Heated Rivalry). O kaip yra iš tikrųjų, kažin, kas begali pasakyti, bet serialas netikėtai tiek Rusijoje, tiek Vakaruose tapo hitu. Žinau, kad jis patiko ir tam tikriems heteroseksualams Lietuvoje, ypač merginoms. Irgi sudėtinga pasakyti kodėl, bet tikriausiai nebeverta indikuoti vien tik seksualine tematika serialo turinį.

 

Serialas pastatytas pagal amerikiečių rašytojos Rachel Reid knygą „Įtempta kova“, kuri buvo užmanytos knygų serijos antroji dalis. Pasirodo, knygos gerbėjai užvertė redakciją laiškais prašydami nenutraukti šios istorijos, o pratęsti kitomis knygomis, tad autorei gerbėjų žodis – įstatymas. Šio serialo gerbėjus galiu pradžiuginti, kad šiuo metu filmuojamas antrasis sezonas, kuris pratęs apie tuos pačius įsimylėjėlius: Šeiną Holanderį (aktorius Hudson Williams) ir Ilją Rozanovą (aktorius Connor Storrie), galimai ir apie antraeilę kitą homoseksualų porą Skotą ir Kipą (aktoriai François Arnaud ir Robbie G.K.).

 

Jeigu anksčiau vyraudavo serialai su homoseksualiais veikėjais kaip „priedas“, t. y. antraeilė istorija, tai šis serialas, galima sakyti, absoliučiai gėjiškas ir jis yra apie gėjus, apie gėjų reikalus, apie gėjų seksą, gėjų meilę, gėjų dramas – žodžiu, labai gėjų serialas, bet kodėl verta jį žiūrėti visiems? Visų pirma, serialas (kaip tikėtina ir autorės knyga) kreipia dėmesį į vyrų sportą, kuriame vis dar gaji kaip niekur kitur homofobija ir seksualinė segregacija. Jeigu mada, stilius, kulinarija ir... kitose srityse LGBTQ žmonės gali lengviau atsiskleisti, tai vyrų sporte vis dar vyrauja ir dominuoja supratimas, kad ši sritis išskirtinai priklauso tik heteroseksuliems („visaverčiams“) vyrams. Tokio serialo visgi neprisimenu.

 

Taigi ledo rutulio žvaigždžių Iljos ir Šeino istorija nusidriekia pirmame sezone kone dešimtmetį. Pradėję kaip aštuoniolikmečiai kylančios žvaigždės, 2012 metais jiedu beregint treniruoklių salėje užmezga ryšį, nors ir nėra iš tos pačios komandos. Jų susitikinėjimai trunka iki maždaug 2021 metų, kol galų gale po daugybės ledo rutulio sezonų ir trumpų susitikimų jie nusprendžia, kad nebegali vienas be kito. Šeinas – azijietiškos kilmės žaidėjas, uždaro būdo, sunkiai mezga santykius su moterimis, todėl labiau susikoncentravęs į sportą. Ilja Rozanovas – žaismingesnis, atviresnis, tačiau dėl savo rusiškos tapatybės ir biseksualumo labiau linkęs tenkintis vakarietišku gyvenimu ir tylėti apie sudėtingus su brolio smurtu ir sergančio tėvu grįstus asmeninius santykiais. Jeigu Šeinas turi šansų gyventi atvirą gyvenimą, tai Iljai sudėtingiau dėl to, kad jis visur laikomas kaip rusų legionierius, vadinasi, negali „susiteršti“ seksualiniais skandalais.

 

Kitaip sakant, serialo variklis yra tarptautiniai politiniai santykiai, kurie įgalina Ilją didžiąją sezono dalį tenkintis Šeino slaptais seksualiniais susitikimais, tačiau verčia neigti ilgalaikius santykius, neįsipareigoti, veda prie saviapgaulės. Šalia Iljos ne ką geriau jaučiasi ir pats Šeinas, kuris ilgą laiką sau negali pripažinti homoseksualumo, nes bijo apvilti nuo vaikystės jį prie sporto spaudžiusius tėvus, ypač motiną, tačiau po kiekvieno susitikimo ir permiegojimo su Ilja jis jaučia, kad jo gyvenime labai trūksta tokio kasdienio intymumo... Žodžiu, pagrindinių veikėjų dilema yra pastangos ne tik išsivaduoti iš viešojo sportininko heteronormatyvumo gniaužtų, bet ir asmeninių įsitikinimų.







 

Taip... serialą galėčiau pavadinti erotiniu. Nors jame viso labo 6 serijos, tačiau kiek iš tikrųjų aktoriams teko nusifilmuoti pasimatymų ir intymių scenų – sunku pasakyti, bet erotika specialiai pabrėžtina. Serialas nesistengia „aptarnauti“ heteroseksualų rinkos, bent jau tų, kurie „prasukinėja“ homoseksualų erotines scenas, priešingai – serijos prifarširuotos homoerotikos, stangrių ir jaunų vyrų kūnų, todėl serialo paraiška labai akivaizdi: nors serialas apie sportą ir jis skirtas visiems, mes nesistengsime slėpti nei aistros, nei nuogumo, todėl, ponai ir ponios, susitaikykite! Iš tikrųjų atrodė, kad tos erotikos užtęstos, netgi pirmo sezono dalį buvau nusistatęs, kad serialas išties banalokas ir vien tik apie vyrų atsainų pasidulkinimą, savotišką ledo rutulį lovoje, konkurencingumą, prasitęsusį vaikinų gyvenimuose, tačiau pamažu serialas ima gyvėti, kai Ilja ir Šeinas ima suvokti, kad šie reti susitikinėjimai ir susirašinėjimai suteikia jiems kur kas daugiau gyvenimo džiaugsmo, nei vien tik apsimetinėjimais heteronormatyvioje visuomenėje.

 

Visgi serialą pagyvina išskirtinai 3 serija, paralelinės poros istorija: ledo rutulio žaidėjas Skotas ir jo romanas su kavinės padavėju Klipu. Sakyčiau, jų santykiai kur kas gyvesni, labiau įtraukiantys ir šiltesni. Iš pradžių buvo galima pagalvoti, kad jiedu bus kaip priešingybė Iljai ir Šeinui, tačiau galiausiai jų netikėtas atsiskleidimas sporte per lemtingą laimėjimą tampa tramplynu Šeinui ir Iljai realiai pradėti megzti tikrus santykius. Įdomi ir JAV bei Kanados visuomenės reakciją į Skoto prisipažinimą, atrodo, kad sporto žiūrovai besąlygiškai juos palaiko, toji euforija ir palaikančios spaudos antraštės iš tikrųjų suteikė Iljai tariamą apsaugą, kad, jeigu jis nebus Rusijoje gerbiamas ir pripažintas, gali tikėtis pritapimo ir pripažinimo Amerikos žemyne, tačiau jam reikia santuokos su JAV arba Kanados piliečiu/piliete... Tačiau ši istorija galimai gali būti plėtojama antrajame sezone.

 

Visgi „Įtempta kova“ nėra sportinis serialas, apie ledo rutulį nieko naujo taip ir nesužinojau, tad visas tas žaidimas ir pasistumdymai vyrų persirengimo kambarėliuose lieka tik fonu. Tai ne sportinė drama, bet apie homoseksualus dominuojančiame heteroseksualų žaidime, apie asmenines dramas, iliuzijas. Serialas šiuo metu labai populiarus, pagal jį kuriami memai, žiūrovai bando įamžinti ir atkartoti pagrindinių veikėjų scenas iš serialo ir dėti turinį į internetą. Visgi man didžiulio efekto šis pasakojimas nepadarė. Nepaisant to, kad tai apie LGBTQ žmones vyrų sporte, visgi serialas nusaldintas klišėmis, tiek erotinėmis, tiek santykių raida. Veikėjų problemos elementarios, aktualios ir vis dar tokios pačios, kokias galėjome matyti prieš dešimtmetį ar du dešimtmečius kuriamuose filmuose: myliu-noriu-negaliu. Nors, kitą vertus, ar vis dar nekuriami panašūs serialai ir apie heteroseksulius veikėjus? Man „Įtempta kova“ pasirodė pernelyg elementari, nepaliekanti vaizduotei erdvės. Nenoriu pasakyti, kad serialas visai tuščias, bet jis menkai savo problemomis jaudino, o vyksmo dinamika ir siužetiniai apmatai tiesiog sukurti pagal populiariosios romantinės literatūros modelius, kas serialui, mano galva, žavesio ir tikrosios provokacijos nepridėjo. Sunku pasakyti, ar žiūrėsiu kitą sezoną.




 

Maištinga Siela

2026 m. vasario 23 d., pirmadienis

Spektaklis "Dėdės ir dėdienės", režisierė Gabrielė Tuminaitė, valstybinis Vilniaus mažasis teatras


Sveiki, teatro žmonės ir skaitytojai!

 

Po man patikusio režisierės Gabrielės Tuminaitės pastatyto spektaklio „Marti“ suskubau pažiūrėti progai pasitaikius jos kito pastatyto spektaklio pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Priešingai nei anuomet „Marti“, „Dėdės ir dėdienės“ spektakliui likau gana atsainus. Tiesą sakant, statyti lietuvių rašytojų klasikų kūrinius – nuostabi idėja. Spektakliai jau skaičiuoja dešimtmečius, juos gali pasižiūrėti naujosios kartos ir palyginti su kūriniais, kuriuos paprastai mokiniai skaito būdami mokykliniame suole. Teko ir man skaityti Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, tad ir medžiagą įsivaizdavau kiek kitaip, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip Tuminaitė visa tai perteiks teatro scenoje.

Spektaklis pasižymi jautrumu be įspūdingų teatrinių triukų. Pasakotojas (aktorius Arvydas Dapšys) kurį laiką mums pasakoja Lietuvos kaimo provincijos gyvenimo istoriją, gurkšnoja vandenį ir vyną, sudeda išties jautriai parašytus Vaižganto apysakos akcentus. Svarbiausi klasikiniai dalykai – žmonių likimai ir jaunystė, kurie perauga į netikėtus lemtingus sprendimus, padiktuotus tiek tradicinių lietuvių kultūros niuansų, tiek instinktyvių jaunų žmonių pasiryžimu arba nepasiryžimu kurti asmeninę laimę, nepaisant nei aplinkos, nei socialinės nelygybės. Priešingai nei Žemaitė, Vaižgantui kūrinyje svarbūs humaniškoji didaktika, gerojo lietuvio tautinė tapatybė. Kas yra lietuvis? Kiekvienas tikriausiai tiek šiandien, tiek anuomet (Vaižganto laikais, kai 1920-1921 metais rašė šį kūrinį) lietuvio tautinį charakterį apibūdintų savaip, bet dažnai akcentuotume lietuvio darbštumo aspektą. Darbo liaudis „padaro“ darbo žmogų, o darbas žmogų puošia – iš čia ateina šviesieji tautiniai darbo klasės folkloriniai motyvai, formuojami ne tik Vaižganto šioje apysakoje, bet ir epopėjoje „Pragiedruliai“ (jau vien ko vertas vaizdelis, kai Napalys darbus dirba).

Dėmesio centre – darbštuolė ir puiki grybautoja Severiutė (aktorė Agnė Šataitė) ir Mykoliukas (mano matytame sąstate vaidino aktorius Vainius Sodeika), kurie nuo mažens augę greta pagaliau suvokia, kad yra pasikeitę, pradeda vienas kitą traukti ir, atrodo, kad Severijai Mykoliukas skirtasis, tačiau ją į žmonas paima kur kas vyresnis Geišė Rapolas, o Mykoliukas nesipriešina lemčiai, priešingai – paskutinįkart sugroja per savo mylimosios Severiutės vestuves kaip smuikininkas. Iš tikrųjų spektaklis ganėtinai kitoks, akcentai sudėti kitokie ir tai, matyt, tikslingas režisierės sumanymas vaizduoti ne kaimo pastumdėlį, negalintį galia ir protu prilygti Geišei, o vaizduoti kaip pačių veikėjų apsisprendimą eiti savo kitokiu keliu. Visai kaip Šekspyro dramoje „Romeo ir Džuljeta“, kurioje paaugliai pasipriešina tiek Kapulečiams, tiek Motekiams, jų patriarchams ir nusprendžia iš meilės kurti savo gyvenimą pabėgę pas Merkucijų. Atrodo, kad Severiutė ir Mykoliukas turi visas galimybes priešintis ir jie tikrai vienas kitam sutverti, tačiau nutinka panašiai kaip pas Žemaitę: mergina paklūsta stipresniojo vyro valiai ir išteka už turtingesnio ir „saugesnio varianto“.

Man visada Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“ kūrinys būdavo ir apie vyriškumo sampratą, pagrįstą patirtimi, gudrumu, valia ir stereotipais. Būtent spektaklyje man pristigo Mykoliukui skirtos dramaturgijos akcentavimo. Kas gi yra tas Mykoliukas, jeigu ne tarp visų užaugęs vyras, kurį visi laiko ne vyru, o pasiuntinuku, lyg būtų koksai už mergą ūkyje? Jo nesipriešinimas ir vidinė šviesa, kuri padeda nesudramatinti nelaimingos meilės, leidžia jam mylėti Severiutę, tapusią jo dėdiene, ir išsaugoti gėrį. Vaižgantas, žinoma, idealizuoja ir kaip daugelyje savo kūrinių jis besąlygiškai tiki žmogaus prigimtine galia būti ir gyventi dorai vien iš dvasios peno ir svajonių, kurios nesuluošina, o šaltomis ir jautriomis akimirkomis pripildo žmogaus sielą taurumu, kuri tampa Mykoliuko laisvės kaina („kada noriu, tada dirbu, kada nenoriu, nedirbu“). Tai gana netipiška, bet, matyt, toks Mykoliuko charakteris buvo kurtas iš asmeninių Vaižganto patirčių, t. y. kad galima mylėti platoniškai ir nesikankinti. Režisierė renkasi kitokį kelią, ji atsisako vaižgantiško nuolankumo idealizavimo, vietoj to pabrėžia vidinį maištą ir tragišką žmogaus pastangą išlikti savimi pasaulyje, kuriame jausmams tiesiog nėra vietos. Tą labiausiai, sakyčiau, perteikė spektaklio pabaigoje aktorė Agnė Šataitė. Ji, beje, už šį vaidmenį pelnė „Auksinį scenos kryžių“.

Visgi man patinka tų senų klasikinių kūrinių sugrąžinimas į sceną, esu senosios, jau galima sakyti nunykusios kaimiškosios kultūros mėgėjas. Tikriausiai esu šiek tiek senamadiškas, nes man gražu, kaip Tuminaitė stengiasi tuose XX a. pirmosios pusės kūriniuose atrasti nepakitusias jungtis su mūsų socialine tikrove, ta pastanga neleidžia nugrimzti į klojimo teatro išraiškas ir plokščias potekstes. Nuo iliustratyvių knygos veikėjų scenoje režisierė „užaugina“ veikėjus į gyvus ir dramatiškus. Panašiai, kaip sakė literatūrologas Ragimantas Tamošaitis: „Nepaprastai gyvybinga Agnės Šataitės Severija: gaivališkas energijos proveržis derinamas su primityviojo žmogaus naivumu, kažkoks grubus ir nestilizuotas grožis išreiškiamas dinamiška scenine kūno kalba, siautulingais dvasios proveržiais. Iš pradžių buvusi statiška iliustratyvi figūra, Severija po truputį atgyja, įsisiautėja ir nė vieno nepalieka abejingo. Ji visiškai atitinka Vaižganto vitališkojo žmogaus formulę ir yra spektaklio žvaigždė.“

Gal tai ir nebuvo pats geriausias ir įsimintiniausias spektaklis matytas šį sezoną, iš jo išėjau šiek tiek sumišęs, nes didžioji spektaklio dalis buvo gana statiška, primenanti teatralizuotą aktorių skaitymą su iliustratyviais pasibėgiojimais po sceną, kol režisierė veikėjams leidžia pamažu įgauti formą, struktūrą, charakterį – gal tai ir teisingas kelias, einant per Vaižganto kūrybinių dirbtuvių techniką (ar tai teisingiausias teatro scenoje?), bet būtent pabaigos akordas, Severijos beviltiškas klyksmas ir Mykoliuko nutilusi skripkelė palieka žiūrovus be žado. Gaila tik vieno, kad visas emocinis smūgis sutausotas ir paliktas spektaklio pabaigoje.


Maištinga Siela

Filmas: "Linkiu tau geriausio" / "I Wish You All the Best"

 

Sveiki, skaitytojai!

Filmą „Linkiu tau geriausio“ (angl. I Wish You All the Best) (2024) pasirinkau pažiūrėti vien dėl lengvos pramogos, tačiau filmas sukėlė ir kitokių minčių. Didelė nuostaba, kad homofobiškai ir visaip kitaip Lietuvoje nusistačiusiems žiūrovams pamažu ateina filmai ne vien apie tapatybės krizes, bet ir apie gyvenimą paprastai daugumai neįprastoje tapatybėje. Šįkart pasakojamą apie nepilnametį Beną, kuris supranta, kad yra nebinarios lyties. Nebinarė lytis – tai terminas, apibūdinantis asmens lytinę tapatybę, kuri nesutelpa į tradicinį vyriškos ar moteriškos lyties suskirstymą, tai net ne apie seksualinę orientaciją, o apie šiuo metu kur kas keblesnius reikalus, su kuriais visuomenė yra gana mažai susipažinusi. Filmą režisavo translytė Tommy Dorfman pagal rašytojo Mason Deaver romaną tuo pačiu pavadinimu. Tiek knyga, tiek filmas skirtas jaunuoliams apie nebinarios lyties tapatybės paieškas, priėmimą, supratimą...

Esu beveik įsitikinęs, kad šis filmas daugeliui nusistačiusių prieš LGBTQ ir kitokius asmenis nepatiks. Įsitikinimus keisti būtina, tačiau ar galima ką nors pakeisti muštru? Tikriausiai, kad ne, o tokie filmai kaip „Linkiu tau geriausio“ (ir apskritai menas) leidžia nors per sprindį priartėti prie kitokio mąstymo ir suvokimo kaip jokia kitokia politika negali. Todėl filmas pirmiausia suveiks kaip edukacinė medžiaga, kuri pateikia, sakyčiau, gana amerikietiško, šiek tiek pasaldinto ir klišėmis perteiktą istoriją, labai, sakyčiau, tinkanti masiniam žiūrovui. Taigi pagrindinis veikėjas Benas išvaromas iš religingų namų, jis apsistoja pas 10 metų nematytą seserį Haną, kuri kadaise dėl per ankstyvo nėštumo pati buvo palikusi tėvų namus. Ji kurį laiką priglaudžia brolį, išsiaiškina jo problemas, o sutuoktinis priregistruoja prie savosios mokyklos, nes yra pedagogas. Galiausiai po kurio laiko atsiranda tėvai tikėdamiesi susigrąžinti Beną ir uždaryti jį į krikščionišką gydymo įstaigą... Tai taip amerikietiška, kad beveik nesiskiria nuo tų siužetų, kuriuos kine matydavome prieš 20 ir daugiau metų, t. y. tas istorijas, kurios pasakoja apie tėvų dėl seksualinės orientacijos išvaromus vaikus.

Visgi istorija turi šviesiąją atsvarą. Tai Beno sesuo, kuri priima brolį, nes žino, kaip krikščioniški tėvai gali elgtis beprotiškai, bet labiausiai Beną keičia tolerantiška ir būtent įvairioms asmenims atsiskleisti ir būti savimi skirtos mokyklos. Kol kas neįsivaizduoju tokios mokyklos Lietuvoje (nebent kokios menų?), kurios būtų tokios idėjiškai atviros paauglių ir jaunuolių sudėtingoms ir įvairioms tapatybėms. Visgi noriu pasakyti, kad filmas kaip ir „Su meile, Viktoras“ (2020) laikosi tos šviesiosios pusės: gyvenimo išbandymus patiriantis Benas tampa drąsus tik tada, kai aplinka atliepia jo tapatybę, paliudiją jį esantį saugų ir normatyvų, tada atsiranda draugai, jausmai, bandymas priimti save sociume ir tik toks priėmimas yra tiesiausias kelias į savasties realizavimą. Žinau, kaip keistai atrodo vaikinas šokantis gatvėje su sijonėliu... toks pavojingas ir grėsmingas, kad daugelis nė neatpažįsta, kaip veikia vien šis įsitikinimas bukas ir primityvus – skirstyti žmones pagal stereotipus. Benas pirmąkart šioje transformacijos istorijoje gali būti tuo, kuo nori būti. Žinoma, filmas nėra kažin koks labai ypatingas menine prasme, nes kontekste vis dar tos pačios socialinės prieštaros, tėvų ir vaikų konfliktai, tačiau žiūrovas yra provokuojamas ne propagandai ir susipriešinimui, bet tam, kad leistų kitiems gyventi savus gyvenimus taip, kaip norime, kad leistų mums. Ir taip... Aktorius Corey Fogelmanis sukūrė, nors ir romantizuotą, bet įsimintiną androginišką vaidmenį filme „Linkiu tau geriausio“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 5.4


Maištinga Siela

2026 m. vasario 18 d., trečiadienis

Spektaklis "Akvariumas", režisierė Ieva Stundžytė, Teatras "Atviras Ratas"

 

Sveiki, brangieji!

 

Buvau vedinas smalsumo pamatyti režisierės Ievos Stundžytės režisuotą spektaklį „Akvariumas“ su Atviro Rato teatru. Man apskritai tai nauja patirtis, nes Atviro Rato teatro spektaklių niekada nebuvau matęs. Pasirodo, tai dar 2006 metais aktoriaus ir režisieriaus Aido Giniočio studentų grupės įkurtas teatras, kuris šiemet pasitiks jau savo dvidešimtmetį – puiki proga švęsti! Bet visgi į „Akvariumą“ ėjau dėl to, kad labai seniai buvau matęs 2004 metų režisieriaus Mike Nichols pagal dramaturgo Patrick Marber 1997 metais parašytą pjesę pastatytą filmą „Closer“ (lietuviškai „Arčiau“). Filmas anuomet man paliko įspūdį ir vienas iš tų gerųjų šio filmo sudedamųjų, žinoma, buvo scenarijus. Šiaip reiktų tą filmą man pažiūrėti iš naujo, manau, atrasčiau praleistų, užmirštų dalykų. Vis galvojau, kaip Ievai Stundžytei pavyko perteikti šią pjesę ir net galbūt ją kiek kitaip interpretuoti, juk keičiamas net kūrinio pavadinimas.

 

Spektaklis man patiko, nors ir nebuvo didelis stebuklas, tiesiog leido ramiai ir intymiai mėgautis keturių veikėjų (Alicijos, Anos, Deno ir Lario) intymiais santykiais. Spektaklyje žmonių santykius ir gyvenimus įrėmina akvariumo filosofinė metaforinė koncepcija, kuri sako, kad, jeigu į akvariumą suleisi nepažinęs skirtingas žuvis, jos gali viena kitą suėsti, nugaišinti, todėl reikia labai gerai pažinti žuvis, kaip, beje, ir žmones, kad žinotum, ką gali gyvenime prisileisti, o ko ne. Istorija ir šmaikšti, ir tragiška.

 

Veikėjai seksualiai eksperimentuoja, flirtuoja, keičiasi poromis ir visaip kitaip tenkina savo įgeidžius. Spektaklis, nežinau, ar dramaturgijoje tai labai atsispindi, bet Ievos Stundžytės versijoje pasirodė iš esmės apie... pasidulkinimą. Žinau, kad medžiaga ne vien apie „tai“, čia daug įeina sudedamųjų, ypač sudėtinga Alicijos (Elis) istorija, tačiau veikėjų keturkampių karuselė komiškai absurdiška ir ji niuansuota kaip dominuojanti siužetinė linija. Iš esmės „Akvariumas“ tampa ne apie santykių ir tariamo akvariumo sudėtingumą, rūšių įvairovę, bet apie vieną ir tą patį kūniškąjį geismą. Vyrai nori tratintis, moterys nori dulkintis, visi visiems meluoja, tačiau atėjus laikui visi išpažįsta besąlygiškai savo paklydimus ir aistras, nebijodami likti vieni – žodžiu, galvojau, ar nebūtų paprasčiau visai ketveriukei savo rate įsiteisinti kokią poligamiją ir tos socialinės tapatybių įtampos nebūtų tokios dramatiškos?

 

Galvojau apie scenografiją, kaip tie du dideli projektoriais sukurti akvariumai, virstantys stambiu planu rodomais veikėjų egzemplioriais (savotiškų žmonių rūšių išklotinėmis) veikia scenoje. Tai tarsi metaforinė paskaita, netiesioginė charakterių studija. Daug ką išsprendžia įvestas sąlygiškumas, kai veikėjai ant vienos sofos gali vaidinti skirtingus veiksmus, scenas, laikus, vieni kitiems netrukdydami, neapsunkindami sudėtingais dinamiškais mizanscenų perėjimas. Aktoriai su patirtimi, labai graži artikuliacija ir įtikinami vyrų aktorių veikėjų vaidmenys (Giedrius Kiela ir Matas Pranskevičius).

 

Visgi spektaklis per dramaturgiją „griebia“ toliau: kas nutinka, kai geismas ir aistra patenkinami? Ar lieka vietos megztis ilgalaikiams santykiams? Ar žmonėms reikia prigimtinai nuolat kurstyti savo aistras naujomis patirtimis, naujais flirtu grįstais santykiais, kad būtų palaikoma seksualinė energija ir jaudinanti nuotykių dvasia? Atsitiktinumas, nesuplanuoti pasimatymai veikėjus masina keistis, meluoti, tačiau ar įmanomas sąžiningumas sau ir įsipareigojusiajam? Nors pjesė originalo pavadinime vadinasi „Arčiau“, bet būtent tas arčiau yra tik kvietimas žiūrovui žvilgtelėti į tai, kas iš esmės nebesuartinama, nes kūniškumas patenkinamas per seksualinius santykius, o vienatvė tarp veikėjų didėja ir ji praktiškai neužpildoma.

 

Visgi ko galbūt dar labiau norėjosi? Ne tiek netikėtų režisūrinių akcentų, scenografinių sprendimų (nors svarbūs ir jie), kiek režisierės sukurtos netikėtos interpretacijos, naujo žiūros taško į P. Marbero pjesę, kuri leistų įvairiau ir įdomiau pamąstyti, aktualizuoti šią medžiagą. Dabar įspūdis, kad viskas atlikta saugiai, gerai ir dėl to klausimų nekyla. Kartą pamatyti rekomenduočiau, o filmą, jei dar nematėte, patausoti po spektaklio.



 

Maištinga Siela


Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8




 

Maištinga Siela

2026 m. vasario 16 d., pirmadienis

Dienos citata: David Foster Wallace apie tai, kokią naudą duoda grožinė literatūra ir kokia rašytojo misija

 

Sveiki!

 

„Geros grožinės literatūros užduotis – guosti sutrikusius ir sutrikdyti patogiai besijaučiančius.“

 

Davidas Fosteris Wallace’as buvo vienas įtakingiausių ir intelektualiai pajėgiausių savo kartos amerikiečių rašytojų, išgarsėjęs sudėtingais, daugiasluoksniais tekstais ir neįtikėtina kalbos pajauta. Jis geriausiai žinomas kaip monumentalaus romano „Begalinis pokštas“ (Infinite Jest) autorius, kurio kūrybai būdinga ironija, gilus egzistencinis nerimas ir bandymas suprasti, kaip išlikti žmogumi triukšmingoje, pramogų ir vartotojiškumo persmelktoje kultūroje. Wallace’as pasižymėjo unikaliu stiliumi, kuriame derėjo akademinė erudicija, gatvės slengas ir begalinės išnašos, tapusios jo kūrybiniu parašu.

 

Minėtoji citata apie literatūros paskirtį – guosti sutrikusius ir trikdyti patogiai besijaučiančius – pirmą kartą nuskambėjo 1993 metais jo interviu su Larry McCaffery. Wallace’as joje perfrazavo seną žurnalistikos posakį, suteikdamas jam gilią meninę prasmę. Autorius tikėjo, kad gera literatūra turi galią įveikti žmogaus dvasinę izoliaciją, leisdama skaitytojui pasijusti ne vienišam savo vidiniame chaose, tačiau kartu ji neturi leisti užmigti tiems, kurie vengia mąstyti apie nepatogią tiesą.

 

Ši mintis tiesiogiai atspindėjo Wallace’o požiūrį į rašymą kaip į tam tikrą empatijos pratimą. Jis teigė, kad menas turi būti vaistas nuo vienatvės, suteikiantis paguodą tiems, kurie jaučiasi pasimetę šiame pasaulyje, nes jie knygų puslapiuose atpažįsta save. Tuo tarpu „patogiųjų“ trikdymas reiškia skaitytojo išstūmimą iš saugios rutinos ir privertimą susidurti su egzistenciniais klausimais, nuo kurių šiuolaikinė visuomenė dažnai bando pabėgti pasitelkdama televiziją, vartojimą ar paviršutinišką bendravimą.

 

Rašytojui šis principas buvo ne tik teorinė gairė, bet ir asmeninis iššūkis. Wallace’as visą gyvenimą grūmėsi su sunkia depresija ir priklausomybėmis, todėl literatūra jam buvo būdas „prakirsti suledėjusią jūrą mūsų viduje“, kaip kadaise sakė Franzas Kafka. Deja, nepaisant didžiulio kūrybinio pripažinimo ir kultinio statuso, autorius savo vidinio sutrikimo galutinai įveikti nesugebėjo ir 2008 metais pasitraukė iš gyvenimo, palikdamas savo tekstus kaip amžiną paguodą tiems, kurie vis dar ieško atsakymų.

 

Maištinga Siela


Everything About Highlander: The Series (1992–1998): Cast, Storyline, and Fascinating Facts

 

HIGHLANDER: CONCEPT, PRODUCTION, POPULARITY, AND TRIVIA


The history of the Highlander series began with an ambition to bring the successful, yet controversially reviewed, movie concept to the small screen, giving the story more depth and continuity. The main plot revolves around Duncan MacLeod of the Scottish Clans who, as an Immortal, is forced to participate in a centuries-long, ruthless "Game." The rule of this game is simple yet brutal: Immortals must fight one another until "there can be only one," and death only claims them if they are beheaded. Every victory grants Duncan the power and knowledge of the vanquished through a mystical process called "The Quickening," but it also burdens him with a life of eternal loneliness and constant danger in the modern world of the 90s.

 

This television project was produced and broadcast from 1992 to 1998, spanning six seasons and gifting viewers 119 episodes. The series was directly inspired by the 1986 cult classic film directed by Russell Mulcahy, starring Christopher Lambert, which established the foundational mythology of Immortals hiding among ordinary people. Although the 90s films—especially the poorly received second sequel—left many logical plot holes, the show’s creators, led by producers Bill Panzer and Peter S. Davis, decided to ignore the failed cinematic plot points and create a new, consistent universe where Duncan MacLeod became the central axis, while the original Connor MacLeod appeared only as a mentor in the pilot episode.

 

One of the core ideas that captivated the audience was the ethical and philosophical aspect of immortality, analyzing what it means to live forever while everyone you love dies of old age. Duncan was not just a warrior; he was a witness to history, and the flashbacks used in every episode allowed viewers to travel with him through different eras, from feudal Japan to the French Revolution. The series promoted a code of honor, responsibility for one's actions, and the constant internal struggle between human nature and the dark instincts provoked by a lust for power. It was not merely an action piece but an existential drama about redeeming past mistakes through centuries-long friendships and rivalries.

 

Critics received the series surprisingly well, particularly emphasizing its maturity and high production quality, which significantly exceeded the average television standards of the time. Although Highlander was not a winner of major prestigious awards like the Primetime Emmys in the main categories, it earned numerous nominations for sound design, music, and visual effects, and received acclaim for its choreography. Actor Adrian Paul was praised for performing most of the complex swordplay stunts himself, giving the duels an authenticity and elegance that became the show's trademark. The massive popularity of the series in Europe and North America proved that there was a great demand for an intellectual action genre.

 

The production process was complex due to international cooperation; as a joint French, Canadian, and American project, filming constantly moved between Vancouver and Paris. This structure provided the series with unparalleled visual richness—one half of a season would take place in a modern city among glass skyscrapers, while the other moved to the romantic banks of the Seine and ancient castles. The creative team, including writer David Abramowitz and others, managed to form a unique Highlander community, introducing the "Watchers"—a secret organization of mortals tasked with recording every move of the Immortals without interfering in their fate.

 

Ultimately, the series was not canceled due to a lack of viewers, but rather due to the natural end of its creative cycle and Adrian Paul's desire to take on new challenges after six years of intense work. The final sixth season was shorter and experimental, attempting to introduce new characters for a potential spin-off, but fans met this decision coldly. However, the story did not end with the final episode; the show’s success led directly to the 2000 feature film Highlander: Endgame, where Duncan and Connor MacLeod met on the big screen for the first and only time, symbolically concluding Duncan's journey in this universe.

 

In later years, the Highlander phenomenon attempted to evolve through various remakes and sequels, but they rarely reached the quality of the original series. The 2007 film Highlander: The Source received extremely negative reviews from both critics and long-time fans for distorting the mythology. A short-lived spin-off series, Highlander: The Raven, focusing on the immortal Amanda, was also created but lasted only one season. Despite all attempts to revive the brand through animation or books, the 1992–1998 series remains the brightest and most beloved chapter of the Highlander saga, still considered the benchmark for the theme of immortality on television.

 

ACTOR ADRIAN PAUL – THE IMMORTAL DUNCAN MACLEOD: THE ACTOR’S STORY

 

Adrian Paul is a British actor born in London in 1959 to a mixed Italian and British family, which gave him a multicultural identity and a passion for languages and art from an early age. Before becoming a globally recognized face, he was an avid sportsman, particularly in football (soccer), and worked as a model and dancer in Europe before eventually deciding to pursue an acting career and moving to the US. His early roles in series like The Colbys and War of the Worlds paved the way for his big breakthrough, but it was his athletic physique, elegant movements, and ability to balance physical strength with deep inner calm that became the deciding factors in casting him as Duncan MacLeod.

 

The role of Duncan MacLeod became not just a professional achievement for the actor but a life-defining experience to which he dedicated himself wholeheartedly. Paul has often stated that this character meant much more to him than just a job—it was an opportunity to explore human morality through the lens of eternity. The actor took great pride in performing his own sword stunts and even participated in choreographing the fights, aiming for each duel to tell a unique story. He always emphasized that Duncan is a "man of honor," striving to embody a character who, even in the brutal "Game," does not lose his humanity or sense of responsibility.

 

The success of the series was bolstered by other carefully selected actors, such as Stan Kirsch, who played Duncan’s pupil Richie Ryan, and Alexandra Vandernoot, who portrayed Duncan’s love, Tessa Noël. The casting process focused on the chemistry between characters; actors were chosen not only for their talent but for how they complemented Paul’s energy. For instance, Peter Wingfield, who played the cunning Methos, became so popular with fans that his role was significantly expanded, and Elizabeth Gracen, who played the thief Amanda, even earned her own spin-off. This ensemble created a seamless and convincing community of Immortals, where each member carried their own historical weight.

 

Regarding the actor's personal life, Adrian Paul stands out for having avoided major tabloid scandals or negative notoriety throughout his long career. He is known as an extremely disciplined professional whose name appears in the press more for his charitable work than for personal drama. He founded "The PEACE Fund," an organization aimed at helping children worldwide by supporting education and healthcare. This demonstrates that the actor used his fame for meaningful purposes, maintaining respect for both his colleagues and his fan community, who still consider him one of the most pleasant and accessible "old school" television stars.

 

Following the massive success of Highlander, Adrian Paul continued his career in film and television, though no subsequent role reached the popularity of Duncan MacLeod. He appeared in various independent films, sci-fi projects, and action thrillers, and reprised his role in the Highlander sequels on the big screen. Over time, however, he focused more on producing and coaching. Currently, the actor actively develops his project "The Sword Experience," where he teaches swordplay and the nuances of cinematic fight choreography worldwide, directly passing on the expertise gained from six years of wielding a katana on set.

 

Today, Adrian Paul lives a quiet and active life, dedicating most of his time to his family and business projects, yet he never forgets his roots or his Highlander fans. He regularly participates in pop culture conventions, sharing memories of the show's production and engaging with an audience that remains fascinated by Duncan MacLeod. Although now in his sixties, he maintains excellent physical form and the same aristocratic charm that made him a symbol of immortality three decades ago. His story is a rare example of an actor who did not let fame spoil him and successfully transformed an iconic role into a meaningful lifelong vocation.

 

TOP 15 INTERESTING AND LESSER-KNOWN FACTS ABOUT THE HIGHLANDER SERIES

 

Vancouver turned into Paris. Since it was a joint French-Canadian project, the series had a unique production schedule: the first half of the season was filmed in Canada (Vancouver), and the second half moved to France (Paris). This explains why Duncan was constantly traveling between the two continents.

 

The origin of the original sword. The dragon-head katana used by Duncan MacLeod was created specifically for the series. Interestingly, after filming, Adrian Paul was gifted one of the original swords, but his home was later burglarized and this historical prop disappeared.

 

Kevin Costner and Highlander. Before choosing Adrian Paul, the producers seriously considered casting A-list stars. There were even talks about Kevin Costner, but it was eventually decided that the show needed a lesser-known face who wouldn't "break" the budget and could grow with the character.

 

Forbidden love on set. Actor Stan Kirsch (Richie Ryan) left the show in the fifth season against his will. Rumor had it that producers felt his character had "outgrown" the student role, and his tragic death at Duncan’s own hand (by mistake) became one of the most emotional and fan-infuriating moments.

 

Methos was supposed to appear only once. The world’s oldest Immortal, Methos (played by Peter Wingfield), was intended to be a one-time guest. However, the actor’s charisma and the character’s mysterious past so captivated the audience that the writers retooled the script, making him one of Duncan’s primary allies until the series finale.

 

The cost of Queen’s music. The rights to use Queen’s music (especially "Princes of the Universe") cost a fortune. To save money, the creators hired composer Roger Bellon for the episodes, who created a unique orchestral sound blending rock and baroque elements.

 

Immortal pets. Did you notice that Duncan MacLeod rarely has a pet? This wasn't accidental. The creators decided it would be too painful for Immortals to watch their pets age and die over a few decades, so Duncan preferred antique objects that "live" forever.

 

The invisible Watcher tattoo. Every actor playing a Watcher had a real or temporary tattoo on the inside of their wrist. Interestingly, devoted fans worldwide started getting the same tattoos as a symbol of belonging to the Highlander community.

 

Water as a special effect. Every "Quickening" (energy transfer) required a massive amount of water. To make the lightning and explosion effects look more impressive, fire pumps were often used on set, and actors had to stand under freezing water for hours until every angle was captured.

 

Tessa Noël’s death was the actress's decision. Alexandra Vandernoot decided to leave the show in the second season because she wanted to return to Europe, film feature movies, and spend time with her family. This was a shock to the creators, as Tessa and Duncan were considered the ideal couple, and her death darkened the show’s tone significantly.

 

Two endings. The series finale, "To Be" and "Not To Be," was filmed in a way that could serve as the end of the entire series if it wasn't renewed. In it, Duncan is shown a vision of what the world would be like if he had never been born (similar to It's a Wonderful Life).

 

Real martial arts masters. Almost all the "Immortals" who appeared as guests had real-life martial arts experience. The producers specifically looked for stuntmen and masters so that the swordplay wasn't just acting, but technically correct fencing.

 

Duncan could have been French. In early script versions, the lead character was supposed to be a Frenchman named Guy de Valois. Only later was it decided to return to Scottish roots to maintain a stronger link with the original film.

 

The secret of the barge. Duncan’s barge-house in Paris wasn't just a set. It was a real barge moored on the banks of the Seine. During filming, tourists would often try to board it, thinking it was a museum or a cafe, so security had to be on constant watch.

 

Cross-promotion with The X-Files. Since both series were filmed in Vancouver at the time, many supporting actors appeared in both projects. Fans even created theories that Immortals were part of alien experiments, though officially these universes never crossed.

 

That is all.

 

Maištinga Siela (Rebellious Soul)